Yra žmonių, kurių įvairiapusiškumas stebina. Tokia ir rietaviškė Birutė Mickienė – fotografė, miškininkė, žygeivė, aerobikos, linijinių šokių šokėja, bėgikė. Iš pažiūros smulkutėje moteryje – didžiulis energijos užtaisas: ji sugeba suderinti gamtos ramybę ir judėjimo veržlumą, darbą ir kūrybą, pareigą ir laisvę. Laisvę būti tokiai, kokia nori būti. „Kartais manęs klausia: ar ne laikas tau sustoti? O mano atsakymas visada vienodas: „Sustosiu, kai sustabdys. Kol galėsiu, gyvensiu tokį gyvenimą, koks man įdomus“, – kalbėjo pokalbio pakviesta pašnekovė.
Miškininko stažas – 40 metų
B. Mickienė gimė ir augo nuošaliame, dabar jau išnykusiame Beržvaičio kaime, miškų apsuptame vienkiemyje. Prie medienos ruošos dirbęs tėvelis sūnų neturėjo, tad draugijon kviesdavosi dukras – Birutę ir šiek tiek vyresnę jos seserį Adelę. Nuolatinis buvimas miške įskiepijo meilę gamtai. Todėl, kai visos mergaitės svajojo būti mokytojomis, gydytojomis ar pardavėjomis, mažoji Aleksandravičių dukra tvirtai žinojo būsianti miškininke.
„Nuo tada, kai pranešiau tėvams, kad baigusi aštuonias klases Tveruose išvažiuosiu mokytis į Kauno miškininkystės technikumą, mama prarado ramybę. Vos tik pradėdavome apie tai kalbėti, puldavo į ašaras. Matyt, Kaunas jai atrodė blogybių ir nuodėmių pilnas miestas. Dėl jos ramybės pakeičiau savo planus ir įstojau į Rietavo tarybinį ūkį-technikumą. Agronomijos mokslus baigiau raudonu diplomu ir, atmetusi visus darbo pasiūlymus, išvažiavau į Žemės ūkio akademiją studijuoti miškininko inžinieriaus specialybės. Deja, mamytė dukros, diplomuotos miškininkės, taip ir nepamatė – mirė prieš man grįžtant dirbti į Rietavo miškų ūkį“, – pasakojo pašnekovė.
Miškininkės karjerą Birutė pradėjo Giliogirio girininkijoje, po metų buvo paskirta Labardžių girininko padėjėja. Vėliau ir pati vadovavo girininkijai. Rietavo miškų ūkis per savo gyvavimo laikotarpį išgyveno ne vieną reorganizaciją, paskutinįjį kartą pertvarkytas į Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Girėnų girininkiją. Dabar visi joje dirbantys darbuotojai – miškininkystės specialistai. Būtent tokioje pozicijoje šių metų spalį B. Mickienė pasitiko savo karjeros 40-metį.
Fotografuoti pradėjo penktoje klasėje
Vaikystėje atsiskleidė ir kitas Birutės viduje glūdintis talentas – matyti grožį. Pirmąjį fotoaparatą „Smena“ tėvai jai nupirko penktoje klasėje. Jaunos fotografės nuotraukose ilgą laiką vyravo gamtos vaizdai – augalai, žvėrys, saulėlydžiai. Gal prieš kokius 15 metų, įsigijusi geresnę aparatūrą, ji pradėjo fiksuoti kelionių įspūdžius – aplankytas pilis, piliakalnius, miestų gatveles, sustabdyti įvairių renginių akimirkas. Išdrąsėjusi autorė savo nuotraukas išsiuntė žurnalams, televizijoms. Dabar jos fotografijas galima pamatyti žurnale „Ji“, kartais – per orų prognozės pristatymus žinių laidose. Gražiausiais objektyvo pagautais vaizdais moteris dalijasi socialiniuose tinkluose.
Paskatinta dukros Aušros, padrąsinta rietaviškės Genutės Česnauskienės, Birutė tris savo darbus nusiuntė Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje vykusiam konkursui „Akmenėlis turi šaltą širdį…“. Spalio pabaigoje sužinojo, kad du iš jų buvo pastebėti ir įvertinti. „Akmeninė šypsenėlė“ pelnė nominaciją „Už įžvalgumą fotografijoje“, o „Akmeninis veidukas“ autorei atnešė pirmąją vietą. Abi nuotraukos padarytos Lopaičiuose.
Prisiekusi aerobikos šokėja…
Nustebinti žurnalistus sunku, bet išgirdę, kad Birutė šį rudenį pradėjo 29-ąjį aerobikos sezoną, tikrai nustebome. „Iš kur tiek energijos?“ – klausėme. O pašnekovė lyg niekur nieko tęsė: „Dalyvauju bėgimo varžybose, lankau linijinius šokius. Dešimt metų į užsiėmimus Plungėje važinėjausi, o dabar gal jau kokie penkeri metai vadovė Giedrė juos ir Rietave veda. Esu vyriausia aerobikos grupėje. Jaunesnės moterys stebisi, kad joms judrumu nenusileidžiu. Bet tokia jau esu – kuo muzika trankesnė, greitesnė, tuo man smagiau.“
B. Mickienė pavasarį atšventė savo 60 metų jubiliejų. Neslepia, kad kai kurie pažįstami bando ją „paprotinti“, esą laikas sustoti, patausoti save. „Sustosiu, kai sustabdys. Kol galėsiu, gyvensiu tokį gyvenimą, koks man įdomus“, – juokėsi moteris, neslėpdama, kad rietaviškiai ją dar pamatys ir kitame „vaidmenyje“. Kokiame – atskleisti neskuba.
…ir žygeivė
Rietaviškė pasakojo, kad visi jos artimieji – mama, tėtis ir net sesuo Adelė – jau paliko šį pasaulį. Dabar moters stiprybė – Aušra su draugu Egidijumi ir jos pačios draugas Rolandas.
„Visi mėgstame keliones automobiliu. Esame išvažinėję Lietuvą, Latviją, Estiją. Maršrutus patikime suplanuoti Rolandui. Su Aušra praėjusiais metais vykome į Zakopanę. Kalnais nuėjome dešimtis kilometrų, prisižiūrėjome gražiausių vaizdų. Daug Europos šalių esu aplankiusi su ekskursijomis, kurias organizuodavo Rietavo miškų urėdija. Labai mėgstu ir žygius. Nužygiuojame po 30 kilometrų. Pamatome vietų, kurių keliaudamas automobiliu nepamatysi. Su žygeiviais esame išvaikščioję Labanoro miškus, Lietuvos, Latvijos pajūrį, Anykščių, Elektrėnų, Jurbarko apylinkes“, – vaizdingai pasakojo moteris, kol žvilgtelėjusi į laikrodį susigriebė: „Reikia skubėti į treniruotę.“
Kvietimas gyventi
Šios moters istorija – pasakojimas apie žmogų, kuris moka džiaugtis judėjimu, gamta ir akimirka. Kvietimas mums visiems: nebijoti, svajoti, kurti, judėti, ieškoti. Kvietimas gyventi, „kol sustabdys“.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
