Jurginės švenčiamos balandžio 23 dieną. Seniau Šv. Jurgis buvo nepaprasta diena ūkininkams – tradicinė gyvulių šventė. Žmonės melsdavosi, duodavo bažnyčiai išmaldą, kad šis šventasis globotų jų gyvulius, paukščius, prašydavo ankstyvo pavasario.
Per Šv. Jurgį bažnytinė šventė neprivaloma, bet tądien bažnyčioje būna pamaldos. Iš kiekvieno ūkio eidavo į bažnyčią pasimelsti, paprašyti šv. Jurgio savo gyvuliams, paukščiams sveikatos, kad jie išvengtų maro, kitų ligų ir kad vestųsi ranka. Kas likdavo namuose, dirbdavo ūkio darbus, išleisdavo pirmąją dieną į lauką ar ganyklą galvijus, avis ir paukščius.
Per Jurgines kiekvienas ūkio savininkas
pats ar per šeimos narį arba samdinį sulig savo išgalėmis, dosnumu siųsdavo į parapinę bažnyčią šv. Jurgio auką, kad gyvuliai nekristų, kad vagys jų nepavogtų, kad galvijai, paukščiai sveiki būtų.
Šeimininkės nešdavo ir aukodavo šv. Jurgiui vištų, žąsų, ančių, kalakutų kiaušinius, sūrius, sviestą, lašinius, mėsą, vilną, o šeimininkai – pinigus.
Žemaičiuose buvo garbinamas ir kiekvieno šviesesnio ūkininko gerojoje troboje ant sienos kabojo gyvulių, karių ir silpnesniųjų globėjo šv. Jurgio paveikslas. Dažnoje sodyboje koplytstulpyje ar koplytėlėje buvo šio šventojo skulptūra. Minėtąją balandžio 23-iąją iš knygų skaitė ar pasakojo apie šv. Jurgio kilnų gyvenimą.
Per Jurgines pirmą kartą iš tvartų po ilgos žiemos ūkininkai išleisdavo į ganyklas veršiukus, telyčias, avis. Tai dienai piemenukai iš anksto ruošdavosi, jos laukdavo. Paprastai turtingesni ūkininkai be Šv. Jurgio neleisdavo gyvulių į ganyklą. Išgenant pirmą dieną iš tvarto į ganyklą smilkydavo Žolinės šventintomis žolėmis. Į puodą dėdavo degančių anglių, ant jų – minėtųjų žolių. Tvarte smilkydavo šeimininkė ir pats šeimininkas galvijus, avis, kad gyvuliai nedvėstų, sveiki būtų, kad „čerauninkės“ nepakerėtų, kad ranka vestųsi.
Jei buvo galima, Šv. Jurgio dieną pirmą kartą į lauką išnešdavo viščiukus, žąsiukus, ančiukus. Prieš išnešdami smilkydavo Žolinės šventintomis žolėmis, kad jų nepakerėtų, kad jie neišgaištų, kad nesirgtų. Kad varnos, vanagai mažų naminių paukščiukų negaudytų, šeimininkė pirmą kartą išleisdama į lauką juos smilkydavo paraku.
