Tokį straipsnelio pavadinimą neabejotinai sukritikuos bet koks lietuvių kalbos žinovas ir patvirtins, kad tai yra sėklidės. Tačiau neabejoju, jog visi 30 tūkstančių mūsų šalies medžiotojų kuilio sėklides, bent jau Žemaitijoje, vadina „kiaušiais“.
Medžiotojai visokio velnio prigalvoja. Na, kam šaus į galvą paragauti lapienos? Tačiau yra medžiotojų, kurie ragavo lapienos kotletų. Greitai „atsikando“. Davė šuniui. Tas pauostė ir nuėjo šalin.
Ne taip seniai medžiotojai „atrado“ bebrą. Dabar rūkytas kaltadantis vadinamas delikatesu. Iš šio žvėries mėsos daromos dešros.
O kam teko ragauti ondatros? Vienoje medžiotojų kompanijoje įsiūlė. Mėsos skonis panašus į vištieną. Kuo ne delikatesas?
Man teko vaišintis ir varniena. Vaišes paruošė Užvenčio kunigo gaspadinė. Mat kunigas – medžiotojas. Po varnų medžioklės, kurioje dalyvavo net du profesoriai iš Kauno (beje, vienas buvęs plungiškis), kiekvienam į lėkštutę buvo įdėta po pusę grilyje iškeptos varnos. Ragavau…, bet tik po to, kai išlenkiau taurelę „žemaitiškos“.
Tai va, nieko nuostabaus, kad medžiotojai sumanė pasivaišinti šerno „kiaušiais“.
Poros šimtų kilogramų kuilį, turintį didžiausias iltis, patiesė „Kontaučių“ klubo medžiotojas Mindaugas Preibys. Žvėrį išdarinėjantis vienas mano klubo kolega pasisiūlė iškepti to šerno „kiaušius“. Mindaugas pagalvojo, kad tas juokauja. Bet po dviejų dienų sulaukė kvietimo į neeilines vaišes. Įsidėjo butelaitį ir išmovė savo sumedžioto kuilio „kiaušiniais“ vaišintis, nors vis dar galvojo, kad čia juokeliai.
Jokių juokelių! Nemažai rasis Lietuvoje medžiotojų, valgiusių šerno „kiaušius“. Jie porina, jog tai kelia vyrų potenciją. Aš tuo, žinoma, netikiu. Bet ką čia gali žinoti, o gal… Bet jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai gan greitai kuileliai galą gautų. Juk yra vyrų, vartojančių viagrą.
Neseniai svečiavausi pas vieną Lietuvoje garsų verslininką, buvusį Seimo narį ir puikų kulinarą. Kai papasakojau apie mūsų vaišes, tai jis paporino, kad „kiaušiais“ yra pavaišinęs žmoną. Pasakęs, kad iškepė šerno kepenėlių. Moteris pasidžiaugė tokiu vyro kulinariniu sugebėjimu ir patiekalo skanumu.
Žodžiu, susigundžiau pasivaišinti negirdėtu delikatesu. Panašaus valgio jau teko ragauti. Kartą vienas medžiotojas pakvietė paragauti kuilio „kiaušių“. Tiesa, jo žmona neįprastai pasipiktino. Išlėkė pas kaimynę, o paskui dar ir keptuvę išmetė.
Šį kartą į vaišes susirinko visas būrys medžiotojų. Tačiau vienas atsisakė tokio patiekalo. Cha, o dar medžiotojas! Kiti pakviestieji šveitė kuo puikiausiai. Skonis panašus į inkstų. Ir, pagaliau, kas čia ypatingo, juk tie „kiaušiai“ tik ant kuilio užpakalio esantis raumuo.
Kaip paruošti tą patiekalą? Pasak jį gaminusio (pavardės nenorėjo viešinti, nes bijo pagarsėsiąs kaip kuilio „kiaušių“ kepėjas) mėsą reikia parą marinuoti. Prieš tai „kiaušius“ supjaustyti žiedeliais, bet galima ir bet kokiais gabaliukais. Marinatas paprastas: aliejumi užpilami supjaustyti svogūnai, įpilami du šaukštai vyno acto, pagal skonį įberiama druskos ir pipirų. Marinato reikia pasidaryti tiek, kad apsemtų visą mėsą.
Palaikius parą, kepti aliejuje dešimt minučių. Po to užberti svogūnų, įdėti druskos ir pipirų bei kepti dar 5 – 8 minutes.
Didelės kompanijos iš tų dviejų „kiaušių“ neprivaišinsi, bet smagumo tikrai netrūks.
