Liaudies kūryba – tautos balsas, kalbantis per medį, akmenį, molį, tekstilę. Tautodailės meistrų darbuose atsiskleidžia ne tik grožio pajauta, bet ir mūsų tautos atmintis, savastis, tapatybė. Paėmęs į rankas įrankį, tautodailininkas tęsia šimtmečių giją, jungiančią dabartį ir praeitį. Profesionalus medžio drožėjas Gediminas Černiauskas sako, kad technologijų amžiuje, kai net skulptūrą gali atspausdinti spausdintuvu, ši gija plonėja, nes vis mažiau jaunų žmonių nori kurti taip, kaip kūrė senoliai.
Kadagio medienos staigmena – spalvos
G. Černiauskas visą gyvenimą paskyrė drožybai. „Skaniausias“ medis skulptoriui – kadagys. Liaudies meistro rankų ir minties galia medžio pliauska, kvepianti sakais, įgyja formą.
„Drožti iš kadagio nelengva – mediena kieta, reikalaujanti daug rankų jėgos. Dirbdamas su juo nepasibraižysi eskizo, tik nuvalęs medžio gabalą matai, kur nukalti, kur nupjauti, ką gali ištraukti iš tos pliauskos. Naudoju smulkius įrankius, todėl reikia ir kantrybės. Didžiausias atlygis už ją – darbo metu atsiveriančios spalvos. Nė vienas kitas medis neturi savyje tiek grožio – kadagys atsiskleidžia balta, geltona, žalia, raudona spalvomis, taip įnešdamas į skulptūrą savo indėlį. Nesu girdėjęs, kad dar kuris nors drožėjas dirbtų su šia kieta mediena. Jeigu ir pabando, vėliau renkasi minkštesnį medį“, – kalbėjo profesionalus drožėjas.
Gražiausiuose prisiminimuose – gyvenimas Plateliuose
Trisdešimt metų G. Černiauskas gyveno šalia Platelių – Plokštinės kaime. Jo dienos bėgo miškų apsuptyje, vienkiemyje, nutolusiame nuo artimiausio kaimyno maždaug 4 kilometrus.
Laiką, praleistą miškuose, pašnekovas prisiminė kaip nuostabiausią savo gyvenimo etapą: „Miškai buvo pilni mėlynių, aviečių, bruknių, spanguolių. Man patiko uogauti ir grybauti, eidamas į ežerą maudytis pasiimdavau ir krepšelį pakeliui „sutiktiems“ grybams. Ir sąlygas darbui anuomet turėjau puikias – galėdavau dirbti didesniais įrankiais, pjūklais, kaltais, kūjais, todėl darydavau ir dideles – 3–6 metrų – skulptūras, lauko baldus Žemaitijos nacionaliniam parkui. Vietos buvo daug, tad pas mus suvažiuodavo ir kiti tautodailininkai, vykdavo kūrybinės stovyklos, plenerai.“
Platelių gamta aprūpindavo meistrą ir mediena. Žiemomis jis išeidavo į pelkes ieškoti kadagių. Daug jų ten rasdavo, tačiau imdavo tik nudžiūvusius – briedžių ar kitų miško gyvūnų nulaužtus. Vienkiemyje buvo taip gera, kad vienatvės nejausdavo net žiemomis, kai takelius į Platelius užpustydavo pūgos. Pašnekovas neslėpė, kad šaltasis metų sezonas jam leisdavo atsipūsti po turistų antplūdžio.
Sunkiai atsisveikina su darbais
Kaip paaiškėjo, į vienkiemį pamatyti liaudies meistro darbų turistai net jachtomis atplaukdavo. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplankyti savo gimtųjų vietų atvažiuodavo būriai išeivių lietuvių iš Amerikos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos. Tokie turistai labai domėjosi liaudies kūryba. Daug G. Černiausko išdrožtų skulptūrėlių su jais į svečias šalis iškeliavo. Meistras prisimena, kad anuomet labiausiai pageidaujamos buvo rūpintojėlių ir angelų skulptūrėlės. „Parduodavau, kai prašydavo. Nors šiaip esu žmogus, kuriam sunku atsisveikinti su savo drožiniais“, – prisipažino tautodailininkas.
Paklaustas, ar turi savo mylimiausią kūrinį, atnešė iš liepos išdrožtą rūpintojėlį su erškėčių vainiku ant galvos. „Tai vienas pirmųjų mano darbų. Labai jis man brangus, niekada neparduočiau“, – paaiškino. Ir čia pat pridūrė: „Kad ir tų pirkėjų dabar jau kaip ir nebelikę. Praėjo mada, kai visiems rūpintojėlio reikėjo. Dabar dirbame dėl savęs, kad rankos be darbo neliūdėtų.“
Senelis Laukys – geriausias klumpdirbys
Liaudies kūrėjai – tarsi vertybių sargai. Juk tokie amatai kaip drožyba, audimas, kryždirbystė dažniausiai perduodami iš kartos į kartą ir tampa buvusio ir esamo jungtimi. Skulptorius Gediminas turi brolį Leonardą, kuris taip pat geba kalbinti medį, yra žinomas tapytojas. Todėl negalėjome nepasidomėti, iš ko broliai paveldėjo gabias rankas ir menišką prigimtį. Paaiškėjo, kad jų tėtis buvo gerai žinomas siuvėjas, mama – gera mezgėja, o senelis Laukys – geriausias Lietuvoje klumpdirbys.
G. Černiauskas savo rankomis nėra nudrožęs nė vienų klumpių, tačiau su senelio padarytomis vaikystėje bėgiojo. „Eidavome su klumpėmis į mokyklą. Smagiausia su jomis būdavo ant ledo čiuožinėti“, – prisiminė tolimus metus pašnekovas.
Sukakčių metai
Jaunystėje ieškojęs savęs statybos ir net medicinos srityje, turintis gabumų drožybai G. Černiauskas suprato vos paėmęs įrankius į rankas. Baigęs dailės mokyklą Vilniuje grįžo į gimtąją Plungę ir įsidarbino anuometinėje liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Per ketverius metus dirbdamas drožėju ir etalonų kūrėju gerai išlavino ranką ir įvaldė įrankius. Šiemet sukanka 45-eri metai, kai skulptorius yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Per savo kūrybos metus jis yra surengęs daugybę autorinių parodų Vilniuje, Plungėje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Telšiuose ir t. t. Dalyvauja įvairiose parodose su Plungės tautodailininkais. Už pagalbą rengiant parodas medžio skulptorius ypač dėkingas Vilijai Gaudiešienei.
Kūrėjas neseniai minėjo ir asmeninę sukaktį – šis ruduo meistrui Gediminui – 80-asis. Šiuo metu Narvaišių kaime gyvenantis skulptorius savo rytus pradeda bėgimu, kasdien įveikdamas 5–6 kilometrus, mėgsta skaityti knygas, ypač lietuvių klasikų kūrinius, ir vis dar nepaleidžia iš rankų drožybos įrankių.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
