Televizorius – kalbantis namų fonas

Populiariojoje „Vikipedijoje“ skelbiama, kad 1996 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja lapkričio 21-ąją paskelbė Pasauline televizijos diena. Dabar daugelis savo namuose jau turime plačiaekranį televizorių. Ar prisimenate, kad vaikystėje filmukus tekdavo žiūrėti nespalvotame „Tauro“ ekrane?.. O gal kas yra dar išsaugojęs mažąjį „Šilelį“?

Turbūt nė vienas nebeįsivaizduojame savo kasdienybės be televizijos transliuojamų žinių ar naujamečio koncerto. Televizorius pamažu tampa kalbančiu namų fonu.
Sugrįžus po darbų, gera nugriuvus ant sofos užsnūsti klausantis įjungto televizoriaus bubėjimo. Prisimenu, kaip Lietuvoje atsirado pirmieji serialai, kurių tuomet visi bėgdavome žiūrėti.
Iki Antrojo pasaulinio karo televizija buvo prieinama tik saujelei pasiturinčių žmonių. Televizoriai buvo brangūs. Kaip rašoma www.delfi.lt, vienas pigiausių Amerikoje pardavinėtų įrenginių – „39 Andrea“ su 13 cm įstrižainės ekranu – kainavo 189 JAV dolerius. Atrodo, nedaug, bet tarpukaryje dolerio vertė buvo kur kas didesnė nei dabar.
Televizijos bumas prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo. Televizoriai atpigo, ir gyventojai suskato pirkti „kalbančias dėžes“.
Mūsų šalyje televizija pradėta transliuoti 1957 metais, kai Vilniuje ėmė veikti Televizijos centras. Pirmosios laidos buvo matomos sostinėje ir 100 kilometrų aplink ją. Lietuvoje tuo metu buvo apie 30 televizorių, tačiau metų pabaigoje jų skaičius išaugo iki 1,5 tūkstančio.
Televizijos geografija plėtėsi pamažu, statant naujus signalų siųstuvus ir gerėjant jų kokybei. Didelis šuolis šioje srityje buvo Vilniaus televizijos bokšto pastatymas 1981 metais.
Lietuviai ilgą laiką galėjo žiūrėti tik nespalvines televizijos programas. Spalvinė televizija Lietuvoje „atrasta“ 1975 metais. Būtent tada žiūrovams buvo parodytas pirmasis spalvotas „vaizdelis“ – Lietuvos kino studijos vaidybinis filmas „Ties riba“.
Mūsų rajone televizijos programos transliuojamos iš Truikių kaime esančio 70 metrų aukščio retransliacijos bokšto.
Jei reikėtų rinktis mėgstamiausią laidą, tikriausiai tai būtų profesionalių žurnalistų vedami kelionių žurnalai ar laida „Stilius“, kurios kūrybinei grupei tenka aplankyti daug egzotiškų kraštų, pabendrauti su kitos kultūros, įdomiais žmonėmis.
Gaila, bet dabar prasmingą informaciją užgožia reklamų perteklius, o televizijos laidų kūrėjai pataikauja pačiam primityviausiam žiūrovui, negalinčiam atitraukti akių nuo kriminalų ar kaimynų konfliktų, kurie ne moko, o bukina. Diskusijų kelia nuolat transliuojami smurto vaizdai ar laidos vaikams, po kurių pamėgtų animacijos herojų mažieji ieško kanalizacijos šuliniuose. Nepaisant to, be televizijos tikriausiai nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Gali ją mėgti ar nemėgti, bet kartkartėmis dirsteli, kas transliuojama.