Tęsiant pasakojimą apie pirmąjį Mažeikių fotografą ir visuomenės veikėją Joną Motuzą, negalima nepaminėti jo gausios šeimos vaikų – Teofilės, Boniventūro, Kleopos ir Jono.
Visi buvo pramokę fotografuoti iš tėvo, o trys iš jų net profesionaliai vertėsi šia veikla.
Atžalos – kūrybingos
ir smalsios
- Motuzo anūkės Onos Kerpauskienės (1931–2018) kraštotyriniame darbe „Mes iš Motuzų giminės“ bei senųjų mažeikiškių prisiminimuose teigiama, kad Jonas Motuzas vaikų auklėjimo aspektu buvo gana liberalus. Didžiausia bausmė – tėvo barimas.
„Tradiciniu auklėjimu“ dažniau užsiimdavo mama Ona Motuzienė, bet vaikai vis tiek labiau bijojo tėvo.
Motuzų vaikai augo kūrybingi ir smalsūs, neretai prisigalvodavo visokių „baikų“. Tačiau gyvenimas jų nelepino – ypač vyresniųjų seserų Teofilės ir Kleopos.
Ir dirbo, ir padėjo tėvui
Teofilė nuo vienuolikos metų dirbo kavos fabrikėlyje (reikėjo tik per geležinkelį pereiti) – pilstė kavos surogatą į maišelius.
Vėliau, kai fabrikantas Metsas išplėtė verslą, ji kartu su seserimi dirbo degtukų šipuliukų fabrike.
Kadangi tėvas, paskendęs visuomeninėje veikloje, nepajėgė išlaikyti gausios šeimos, mergaitės nuo mažens buvo priverstos tapti savarankiškos.
Vaikystėje Teofilė ir Kleopa jau buvo susipažinusios su fotografija –
tamsiame kambaryje (fotolaboratorijoje) vaikai turėdavo linguoti geldelę su tvirtintoju (fiksažu), kad nuotraukose neliktų geltonų dėmių. Vėliau ištraukdavo ilgiau pabuvusias fotografijas, kad fotografui nereikėtų mirkyti pirštų – tuo metu pincetai dar nebuvo naudojami.
Darbas tęsdavosi iki vėlumos, tad monotoniškas geldelės lingavimas tikrai nebuvo malonumas, bet tai buvo pirmieji žingsniai į fotografijos pasaulį.
Profesionali veikla
ilgai netruko
Pirmasis iš vaikų fotografija profesionaliai užsiėmė Boniventūras (1896–1921). J. Motuzas, 1915 m. sulaukęs 51-erių, dėl suprastėjusio regėjimo turėjo atsisakyti fotografo darbo. Nuo tada 19-metis Boniventūras tapo vieninteliu Mažeikių fotografu.
Tuo metu fotografuoti pradėjo ir sesuo Teofilė (1894–1971), kuri po Pirmojo pasaulinio karo tapo profesionalia fotografe Viekšniuose.
Po staigios Boniventūro mirties ji sugrįžo į Mažeikius, o jos vietą Viekšniuose perėmė KleopaMotuzaitė (1899–1990).
Taigi Teofilė – ne tik J. Vaičkaus Skrajojamojo teatro artistė, bet ir pirmoji profesionali moteris fotografė Mažeikiuose. Tiesa, jos profesinė veikla truko trumpai – apie metus.
Į Mažeikius tuomet jau buvo grįžęs GiršasGurvičius, baigęs fotografijos mokslus Saratove. Geresnė ateljė vieta Laisvės gatvėje, modernesnė technika ir išsilavinimas lėmė, kad Teofilė negalėjo su juo konkuruoti. Galiausiai ji išvyko dirbti į Šilalės vaistinę, kurios savininkas buvo tėvo jaunystės draugas. Nors profesionaliai nebefotografavo, fotoaparato iš rankų nepaleido –
fotografavo mėgėjiškai, savo malonumui. Profesionalia fotografija vėliau nebeužsiėmė ir Kleopa.
Dar vienas iš Motuzų vaikų – Jonas (1905–1994) taip pat mokėjo fotografuoti, tačiau fotografu netapo, pasirinko kitą gyvenimo kelią. Yra likę tik keli jo bandymai.
Naudojosi galimybėmis
Fotografija anuomet buvo brangus malonumas – nusifotografavimas kainavo 3 litus, o už tai užsakovas gaudavo šešias nuotraukas. Tai buvo nemaži pinigai, todėl žmonės nesifotografavo „šiaip sau“ –
kaip šiandien.
Tik tie žmonės, kurie turėjo įrangos ir studiją – kaip motuziukai – galėjo sau leisti šį brangų malonumą. Turėdami galimybių J. Motuzo vaikai fotografuodavo vieni kitus, inscenizuodavo žanrinius vaizdus, persirenginėdavo, demonstravo madas. Taip paprasčiau, jei namuose yra siuvimo mašina, o mama – siuvėja.
Jauniesiems Motuzams fotografija tapo žaidimu, kaip ir išmanieji telefonai šių dienų jaunimui. Tiesa, tos fotografijos neplito plačiai, finansinės naudos iš jų nebuvo, bet panašumų su šiuolaikiniais nuomonės formuotojais rasti galima: madų demonstravimas, artistiškos nuotraukos, prabangos imitacija, nerūpestingo gyvenimo iliustracijos…
Deja, tas gražus gyvenimas – tik fotografijose, realybėje viskas buvo kur kas kukliau.
Galime tik pasidžiaugti
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, akivaizdu, kad ketvirtį amžiaus Mažeikių fotografijos istorijoje dominavo Motuzų giminė.
Galime džiaugtis, kad iš šios šeimos kilęs Mažeikių patriarchas J. Motuzas ir jo turtingas archyvas pamažu sugrįžta į miestą, tampa mūsų muziejaus rinkinių dalimi ir leidžia mums gilintis į daugiau nei prieš šimtmetį vykusį kasdienį ir „suvaidintą“ gyvenimą.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus fondų
