„Tikrai negalėčiau nuo ryto iki vakaro gaudyti dulkes ir neišlįsti iš chalato“

Daugeliui plungiškių pažįstama Inesa Klišonienė – šeimos klinikos „Inesa“ direktorė, miesto centre esančios „Gintarinės vaistinės“ vedėja, naujojo Plungės rajono savivaldybės mero Audriaus Klišonio žmona. Atrodo, galėtų girtis ne tik savo pareigomis, bet ir vyro užimama padėtimi, vaikų pasiekimais. Tačiau ponia Inesa – visiškai kitokia. Ji kukli, paprasta, santūri, na, o puikybės turbūt net slapčiausioje jos charakterio kertelėje nerastum. Moteris nuoširdžiai bendrauja su kiekvienu į vaistinę užsukusiu žmogeliu, pati užaugina šeimai daržovių, o kelionėje neieško prabangaus viešbučio.

Nenorėjo nei į Prienus, nei į Rokiškį
Ponia Inesa linksmai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Audriumi 1987 metais, baigę studijas tuometiniame Kauno medicinos institute ir gavę farmacininkų diplomus, atsikraustė į Alsėdžius. Tiesa, to kraustymosi buvo nedaug – pasiėmė miegmaišį, sėdo į autobusą ir atvyko. Kodėl į Alsėdžius? Juolab kad Inesa – iš Prienų, o Audrius – iš Rokiškio. „Audriui siūlė likti Kaune, institute, ir tęsti mokslinį darbą, bet jis nenorėjo. Dar žinojom, kad nenorim nei į Prienus, nei į Rokiškį. Tad žiūrėjom, kas siūloma paskyrimų sąraše. Radom Alsėdžius. O labiausiai sugundė tai, kad buvo pasiūlytas gyvenamasis plotas“, – smagiai pasakojo I. Klišonienė.
Kaip prisimena ponia Inesa, pradžia buvo sunki. „Kolūkis surengė didžiulę šventę – iškilmingai atsisveikino su senaisiais vaistininkais Čeponiais ir priėmė mus. Vietinių reakcija į mus buvo tokia: na, žiūrėsim, žiūrėsim, kaip čia jums seksis. Bet pamažu apsipratom, tikimės, užkariavom alsėdiškių širdis. Iki šiol akyse tebestovi sena vaistinės spintelė su daugybe mažų stalčiukų, kuriuose – vaistai, ir tas jausmas – kad nieko nežinai, nesusigaudai…“ – tokie pirmieji Alsėdžiuose patirti jaunos vaistininkės įspūdžiai.
„Ne, politika – tikrai ne man“
Alsėdžiuose įsikūrusiems Klišoniams veiklumo, energijos, entuziazmo buvo galima tik pavydėti. Gana greitai – 1992 metais – jiedu įkūrė komercinę firmą „Inesa“ ir ėmėsi nuosavo farmacijos verslo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Audrių įsuko politikos verpetas. Nuo 1990-ųjų jam teko būti ir Savivaldybės tarybos nariu, ir parlamentaru, ir sveikatos apsaugos viceministru, o nuo šio rugpjūčio vidurio jis – Savivaldybės meras. Beje, A. Klišonis ne tik politikoje reiškėsi, bet ir verslą plėtojo: 2003-iaisiais Klišoniai prie turėtų vaistinių tinklo „prilipdė“ dar vieną lizdą – įsteigė pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią šeimos kliniką „Inesa“.
Kalbėdami apie politikoje besisukantį vyrą, ponios Inesos paklausėme, ar ji niekada nemąstė, kad vertėtų įstoti į partiją, tapti politike, siekti karjeros šioje srityje. Išgirdusi šį klausimą, moteris nusijuokė: „Ne, politika – tikrai ne man. Net mintis nėra šovusi, kad pati norėčiau politikuoti, bet Audriaus veiklą, sumanymus ir žygius aš palaikau. Manau, šeimoje visiškai pakanka vieno labai veiklaus, aktyvaus politiko.“
Kol Audrius politikuoja, Inesai tenka daugiau rūpintis verslu, namais. Juolab kad, dirbdamas Seime arba viceministru, jis visą savaitę sostinėje gyvendavo. Ar vienai ne per sunku, ar nepikta, kad vyro nėra šalia? Moteris atsakė: „Kadangi Audrius nuo jaunų dienų buvo labai visuomeniškas, tai aš pripratau, kad jo dažnai nebūna namuose, kad turi daug reikalų. Prisiderinau prie tokio gyvenimo ir tikrai neturiu dėl ko pykti. Man tai nėra per didelė našta.“
Iš Alsėdžių – į Noriškius
Klišoniai Alsėdžiuose gyveno daugiau nei dvidešimt metų. Maždaug prieš trejus metus šeima pakeitė gyvenamąją vietą – įsikūrė pačių statytame name ant vadinamosios Plungės jūros kranto, šalia miesto esančiame Noriškių kaime. Kodėl Alsėdžius iškeitė į Noriškius? Anot ponios Inesos, Alsėdžiai jai – labai gražus, ramus, draugiškas miestelis, bet ten jie gyveno bute, o norėjosi daugiau – nuosavo namo, kiemo, privačios erdvės, dar daugiau ramybės ir geresnių buitinių sąlygų. Tad ir ryžosi statyboms bei gyvenamosios vietos keitimui.
Paklausta, ar dabar jau džiaugiasi tuo, ką turi, Inesa linkčioja galva: „Taip, labai džiaugiuosi. Čia taip ramu, privatu, o kartu – ir labai erdvu. Pro langą žvelgiu į jūrą, kiekvieną rytą ar vakarą galiu nubėgti išsimaudyti.“ Noriškiuose esą smagu ir žiemą, ypač, kai vadinamąją jūrą padengia storas ledas. „Šią žiemą ledas buvo fantastiškas – lygus lygus ir kone permatomas. Tokio seniai nebuvę. Tad abu su Audriumi įsigijome pačiūžas ir čiuožinėjome. Buvo išties šaunu. Juolab kad Audrius niekada nebuvo čiuožinėjęs, o aš turėjau progą įgyvendinti vaikystės svajonę – įsigyti baltas figūrines pačiūžas. Net sutemus, apsiginklavę žibintuvėliais, eidavome ant ledo. Tokių – pasišviečiančių – šią žiemą ant jūros buvo daug“, – įspūdžiais dalijosi moteris.
Darbas – kaip oras
Kalbai pakrypus apie darbą, ponia Inesa, net neabejodama, konstatavo: „Man darbas vaistinėje labai patinka. Tiesa, pastaruoju metu dažniau tenka prisėsti prie dokumentų, bet, dirbant su klientais, tenka daug bendrauti, atsakyti į įvairiausius klausimus, patarti, išklausyti visokiausių istorijų. Nes kiekvienas žmogus – vis kitoks, turintis savų ligų ir problemų“, – kalbėjo vaistininkė.
Paklausta, ar niekada nenorėjo keisti darbą ar būti niekur nedirbančia ponia, Inesa sako, kad ne. Kadangi darbas – prie širdies, tai pokyčiai nereikalingi, o sėdėti namuose – ne jai. Moters teigimu, būti be veiklos jai – tolygu savižudybei. „Man darbas būtinas kaip oras. Tikrai negalėčiau nuo ryto iki vakaro gaudyti dulkes, ravėti gėlynus ir neišlįsti iš chalato. Darbas priverčia moterį pasitempti, suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis, plėsti akiratį“, – tokia ponios Inesos nuomonė.
Į klausimą, kas tvarko namus, prižiūri aplinką, moteris atsakė, jog jiedu su Audriumi viską daro patys. Ir žolę pjauna, ir namus tvarko, ir valgį gamina. Šeima turi daržą, šiltnamį, kuriame noksta savi sveiki pomidorai, net bičių šeimyną šiemet įsitaisė. „Kas gali būti skaniau už pačių užaugintas daržoves. Abu su Audriumi tai labai vertinam. O kad patiems reikia ravėti, varpyti ar medžių šakas nugenėti, – tikrai ne vargas. Daugelio darbų imasi vyras. Ir aviliu jis rūpinasi – be jokios baimės eina prie bičių, kurias mano tėtis dovanojo“, – sakė Inesa.
Virtuvėje –
eksperimentatorė
Mėgstamiausias ponios Inesos užsiėmimas – maisto ruošimas. Sako, labai mėgstanti eksperimentuoti, o pagrindinis tų eksperimentų bandytojas, žinoma, – vyras. Moteris džiaugiasi, kad jos sutuoktinis neišrankus maistui, mėgstantis degustuoti neragautus patiekalus, be to, jam nebūtina, kad laiku būtų patiekti pietūs ar vakarienė. „Jokių priekaištų nėra ir tada, kai pasakau, jog nieko negaminau. Jam ir tai skanu“, – juokėsi Inesa.
Kitas moters pomėgis – keliauti. Tiesa, tai mėgsta ne tik ji, bet ir Audrius. Teko pabuvoti Meksikoje, Portugalijoje, Italijoje, Gruzijoje, Armėnijoje ir daugelyje kitų šalių. Svetur Klišoniai vyksta ne pajūryje pasivartyti, o pamatyti, pažinti, paturistauti. Svarbiausia – ne poilsis, viešbučio prabanga, o nuotykiai, įspūdžiai, potyriai.
Inesa ir Audrius – dviejų jau suaugusių vaikų tėvai. Jų sūnus Vytautas, baigęs Kauno ISM, dirba ir Vilniuje, ir Plungėje, o dukra Jomantė studijuoja Olandijoje. „Jie turi savus gyvenimus, savo pomėgius. Džiaugiamės, kad jie užsiima tuo, kas patiems patinka, kad jiems sekasi, visada laukiame grįžtančių namo, bet stengiamės pernelyg nesikišti“, – smagiai pasakojo moteris.