Vasario 6 dieną Tirkšliuose vyko renginys, skirtas Mažeikių rajono sakraliniam paveldui – Kryžiaus kelio stotims, įrengtoms kapinių koplyčioje. Vakaro metu pristatyta knyga „Stacėjės. Krīžiaus i mūsa kēls Tirkšliū kapū koplīčiuo“, tapusi ne tik meniniu ir dvasiniu įvykiu, bet ir reikšmingu žingsniu puoselėjant žemaičių kalbą.
Renginys prasidėjo koplyčios lankymu, vėliau aukotos šv. Mišios Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje, kur vyko ir knygos pristatymas.
Knygos ištakos – nuo idėjos iki leidinio
Knygos pristatymą organizavusi ir vedusi Savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė pabrėžė, kad ji skirta tikintiesiems, siekiant iš naujo apmąstyti Kristaus kančią, taip pat mylėti ir puoselėti žemaičių kalbą bei paminėti Telšių vyskupijos šimtmetį.
Leidinio užuomazgos atsirado dar 2019–2020 m., rengiantis pirmajam sakralinio meno ir paveldo simpoziumui „Versmės“. Iš pradžių Kryžiaus kelio stotys buvo planuojamos Lėlaičių Šv. Roko koplyčiai, tačiau vėliau nutarta kūrinius palikti Tirkšlių kapinių koplyčioje, kuriai jie tiko ir natūraliai prigijo.
Toks netrumpas, bet prasmingas kelias nuo sakralinių kūrinių atsiradimo iki knygos žemaičių kalba leidybos.
Kryžiaus kelio stočių kūrybiniai sprendimai
Skulptorius Mykolas Gediminas Pačkauskas pasakojo, kad kuriant Kryžiaus kelio stotis svarbiausia buvo ne techniniai sprendimai, o kontempliacija – atidus įsižiūrėjimas į Kryžiaus kelią. Jo teigimu, įsigilinus atsiveria pats Kristaus atpirkimo kulminacinis momentas, todėl kūrybinis procesas pareikalavo didelės vidinės drąsos ir ne vieno sprendimo pergalvojimo.
„Pasidaro baisu, kai supranti, kad tą momentą reikia parodyti turint ribotas galimybes“, – kalbėjo skulptorius.
Išskirtiniu stočių bruožu tapo laiptų motyvas. Skulptorius teigė, kad kūrybinės mintys prasidėjo nuo Poncijaus Piloto figūros – žmogaus, kuris, kopdamas karjeros laiptais, pasiekė valdžios poziciją. Tai paskatino apmąstyti priešingą Kristaus kelią. Anot menininko, Kristaus „karjera“ – tai kelias į kryžių ir mirtį, todėl laiptai jo darbuose tampa daugiareikšmiu simboliu. Jie gali būti suvokiami ir kaip karjeros, ir kaip išganymo laiptai, kviečiantys žiūrovą į asmeninį apmąstymą.
Kryžiaus kelias kaip paprastumo ir kančios patirtis
Nuotoliu iš Prancūzijos, Liono, prie renginio prisijungęs dominikonų vienuolis Gabrielius Juškevičius prisiminė pirmą apsilankymą Tirkšlių kapinių koplyčioje. Jį labiausiai palietė vietos dvasia ir autentiškumas, kurie tiesiogiai kalbasi su žmogaus siela. Šią patirtį jis siejo su žemaičių paprastumu, kurį laikė esmine šventumo savybe.
Pasak vienuolio, kiekvienas šventasis, kad ir koks būtų išsilavinęs ar didis intelektualas, iš esmės yra paprastas žmogus – per nuolankumą ir meilę Dievui. Būtent tokį paprastumą jis teigė atradęs Tirkšliuose. Ši patirtis tapo svarbi ir rašant Kryžiaus kelio apmąstymus.
„Rašyti apie Kryžiaus kelią nėra lengva – tam reikia daug kantrybės ir dar daugiau meilės. Reikia mylėti kryžių, o tai nėra paprasta, ypač šiandien, kai žmonės stengiasi atitraukti nuo akių mirtį ir kančią. Kryžiaus kelias kviečia ne bėgti, bet bent jau išbūti mirties akivaizdoje“, – kalbėjo G. Juškevičius.
Po šio pasisakymo Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus skrajojamojo teatro skaitovai Laima Skabickienė ir Juozapas Kukštas, vadovaujami Martyno Januškos, perskaitė visų keturiolikos Kryžiaus kelio stočių apmąstymus.
Gimtoji kalba liturgijoje
Kalbėdamas apie gimtosios kalbos vaidmenį liturgijoje, Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Petras Smilgys akcentavo, kad kalba yra svarbi kuriant tarpusavio santykį – per ją žmogus auga ir bręsta, todėl ji itin reikšminga ir liturgijoje.
Pasak klebono, Bažnyčios istorijoje visada buvo siekiama kalbėti žmonėms suprantama kalba – iš pradžių tai buvo graikų, vėliau kitos gyvosios kalbos. Tik tam tikru laikotarpiu liturgijoje įsigalėjo lotynų kalba, kurios tekstų prasmė daugeliui tapo sunkiai suprantama, nors pati maldų tradicija išliko itin turtinga.
„Kalbos lobynas, sudėtas iš maldų, suteikia galimybę pamąstyti, – tai komunikacija, kuri keliauja iš kartos į kartą“, – teigė klebonas.
Kalbėdamas apie pristatomą leidinį, P. Smilgys pabrėžė, kad Kryžiaus kelio apmąstymų knygelė žemaičių kalba taps praturtėjimu ir galimybe dar kitu kampu pažvelgti į kelią, kurį Kristus nuėjo tam, kad žmonės būtų išganyti.
Per fotografiją – į apmąstymą
Renginio metu G. Juškevičius padėkojo fotografui už galimybę dirbti su Kryžiaus kelio stočių vaizdais, kurie tapo pagrindu jo rašytiems apmąstymams: „Visas mano darbas buvo prie nuotraukų – jas išsispausdinau ir, į jas žiūrėdamas, rašiau. Neturint galimybės gyvai matyti darbo, fotografija leidžia jį pamatyti iš arti.“
Apie Kryžiaus kelio stočių fotografavimą pasisakė ir fotografas Gintas Kavoliūnas. Prie šio darbo buvo prieita paprastai – skulptoriui pasiūlius, jis nuvyko į koplyčią ir ėmėsi fotografuoti. Nors pats yra aukštaitis, penkerius metus praleidęs Telšiuose, jis gerai pažįsta Žemaitiją ir jos kalbą, todėl su stotimis, anot fotografo, pavyko „susidraugauti“.
Skulptorius M. G. Pačkauskas pridūrė, kad galutiniam rezultatui pasiekti prireikė kantrybės – Kryžiaus kelio stotys buvo fotografuojamos net tris kartus, kol vaizdas tiksliai atitiko kūrybinį sumanymą.
Pirmoji bibliotekos išleista knyga
Apie knygos leidybą ir žemaičių kalbos reikšmę kalbėjo Alina Bernotienė, Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos direktorė. Nors pati yra aukštaitė, jau tris dešimtmečius ji gyvena Žemaitijoje ir šį kraštą pažįsta per kasdienį darbą bei žmones.
Jos teigimu, žemaitiškumas svarbus ne tik kalboje, bet ir konkrečiuose darbuose, o tai atsispindi ir bibliotekos veiklose.
Praėjusiais metais biblioteka pirmą kartą surengė žemaitiško skaitymo konkursą, kuris, tikimasi, taps tradiciniu. Atsiradus galimybei ir finansavimui, kartu pradėta svarstyti ir leidinio idėja. Gavusi Kryžiaus kelio apmąstymų tekstus, bibliotekos direktorė apsisprendė, kad jie turi virsti knyga.
Ypatingą reikšmę šiam leidiniui suteikia tai, kad jo leidėja – pati biblioteka. Tai pirmoji įstaigos išleista knyga, simboliškai tapusi savotišku „aukščiausiu laipteliu“ – krašto knyga, išleista krašto kalba.
„Man tai yra duoklė kraštui, kuriame užaugo mano vaikai, kuriame sutikau daugybę nuostabių žmonių“, – pabrėžė A. Bernotienė.
Žemaičių kalbos pakilimo metas
Profesorius Juozas Pabrėža, redagavęs leidinį, dalijosi mintimis apie žemaičių kalbos kelią ir dabartinį jos pakilimą. Įsitraukti į šį projektą jį paskatino nuoširdus kvietimas ir didelė meilė Žemaitijai. Jam itin simboliška būti Tirkšliuose – vietoje, iš kurios kilęs profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis, atvedęs jį į žemaičių kalbos tyrinėjimus.
Profesoriaus teigimu, šiandien žemaičių kalba yra gyva ir stipri, o per pastaruosius dvejus metus nuveikti itin svarbūs darbai siekiant, kad ji būtų ne tik puoselėjama, bet ir įteisinta kaip savarankiška istorinė Žemaitijos regiono kalba, o ne tarmė.
Reikšmingu žingsniu tapo praėjusių metų lapkritį Seime vykusi konferencija, kurios metu priimta rezoliucija dėl Žemaitijos, kaip istorinio regiono, įtvirtinimo ir žemaičių kalbos įteisinimo jame.
„Džiaugiasi širdis, kad mūsų Žemaitija yra tokia stipri. Kai Rūta su tokia meile pradėjo pasakoti apie šį darbą, supratau, kad kitaip ir būti negali“, – kalbėjo prof. J. Pabrėža, pridurdamas, jog tikisi, kad pradėti procesai bus galutinai įteisinti.
Vienybė per tradicijas ir kalbą
Renginio pabaigoje R. Končiutė-Mačiulienė atkreipė dėmesį, kad Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius nuo pat savo tarnystės pradžios nuosekliai skiria dėmesio žemaičių kalbai ir žemaitiškumo puoselėjimui.
Kalbėdamas apie pristatomą leidinį, vyskupas priminė, kad knygos pabaigoje pateiktas žodynėlis, padedantis skaitytojams geriau suprasti žemaitiškus žodžius. Jis taip pat atkreipė dėmesį į Kryžiaus kelio stočių skaičiaus skirtumus krikščioniškoje tradicijoje: Tirkšlių bažnyčioje ir knygoje pateikiamos keturiolika stočių atitinka pranciškonišką tradiciją, o dominikonų Kryžiaus kelio formos gali turėti gerokai daugiau stočių – pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje jų yra dvidešimt, o Vilniuje – dar daugiau.
Vyskupo teigimu, tai, kad dominikonai kūrė ir apmąstė pranciškoniškas Kryžiaus kelio stotis, yra gražus krikščioniškos vienybės ženklas.
„Tai tikras ekumenizmas – didžiulė vienybė. Visi esame krikščionys, visi tikintys, ir tokia graži tradicija čia gimsta“, – kalbėjo vyskupas A. Jurevičius.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. Vakario Jočerio
1 nuotrauka:
Skulptorius Mykolas Gediminas Pačkauskas pastebėjo, kad šiose Kryžiaus kelio stotyse laiptai tapo simboliu – nuo karjeros laiptų iki kelio į kryžių ir išganymą.
2 nuotrauka:
Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos direktorė Alina Bernotienė, fotografas Gintas Kavoliūnas ir Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.
3 nuotrauka:
Profesorius Juozas Pabrėža, skulptorius Mykolas Gediminas Pačkauskas ir Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas Petras Smilgys.
4 nuotrauka:
Rūta Končiutė-Mačiulienė suskaičiavo: nuo idėjos užuomazgos iki leidinio atsiradimo praėjo šešeri metai.
5 nuotrauka:
Knyga „Stacėjės. Krīžiaus i mūsa kēls Tirkšliū kapū koplīčiuo“.
