Nors Norvegija ir Ukraina nuo mūsų nutolusios šimtus ir tūkstančius kilometrų, tačiau iš ten atsklindančios žinios verčia atitrūkti nuo darbų ir suklusus suabejoti, kur tiesa ir kur melas, kas tikra ir kas išgalvota.
Neramu, oi, kaip neramu darosi klausantis apie vis nesiliaujančius mūšius Ukrainoje, apie nuolat augantį žuvusiųjų skaičių, apie mūšiuose naudojamus vis galingesnius ginklus. Daug kas mano, kad Vakarai trypčioja vietoje ir nieko nedaro, tik kaip višta, išperėjusi ančiuką, bėgioja aplink kūdrą ir kudakuoja norėdama jį išgelbėti. Tačiau, kita vertus, ar rimtesnis įsikišimas (ginkluotė, kariai) nepadarys dar daugiau bėdos? Galiu tik įsivaizduoti, kokius baisumus tenka patirti ukrainiečiams, kurie, kaip sakoma, nepriklauso nei baltiesiems, nei raudoniesiems, o tik nori ramiai gyventi, auginti vaikus… Rodos, visai neseniai Minske, nors sunkiai, lyg ir buvo sutarta dėl ugnies nutraukimo, bet… Matyt, paliaubas kiekvienas supranta savaip. Vieni traukiasi, kiti, priešingai, jėgas telkia. Panašu, kad surengtame viršūnių susitikime paliaubos buvo tik popierinės. Vėl žūva žmonės, kenčia niekuo dėtieji, vėl kalbama apie sankcijas, tik kas iš to, ar tai padarys „įspūdį“ agresoriui? Labai sunku patikėti, bet gal kartais įvyks stebuklas.
Tą neramumą kelia ir svarstymai laikinai grąžinti šauktinių kariuomenę. Kirba mintis, kad taip ruošiamasi galimiems puolimams. Nors, tiesą sakant, jei ir nebūtų grėsmės iš didžiųjų kaimynų, karinis režimas, devyni mėnesiai disciplinos jaunuoliams tikrai nepakenktų.
Ko gero, daugelis su nekantrumu laukė ir tos dienos, kurią išaiškės, ar lietuvė motina Norvegijoje atgaus savo vaiką. Diena išaušo, bet naujienos nekokios. Kadangi pačiai neteko susidurti su pastaruoju metu labai „išpopuliarintu“ „Barnevernet“, savo nuomonę pasilaikysiu sau. Žinoma, esu žmogus, galų gale motina, tad klausantis šių istorijų, girdint klykiančius atimamus vaikus ir matant alpstančias mamas spaudžia širdį. Tą košmarą galima tik įsivaizduoti. Tačiau pirmosioms emocijoms atslūgus jautiesi dviprasmiškai. Nukentėjusiųjų nuo minėtosios sistemos pasakojimai lyg ir įtikinami, bet… Vis kyla klausimas, ar tikrai yra taip, kaip sakoma, juk išklausyta tik viena pusė. Tačiau ir vėl „Barnevernet“ tylėjimas perša savas išvadas. Tad šiuo klausimu būsiu neutrali.
O dabar apie tai, kas vyksta mūsų smėlio dėžėje. Jau už poros dienų, sekmadienį, rinksime rajono valdžią. Niekaip negaliu nuspręsti, kuriam kandidatui atiduosiu savo balsą: vienas protingas, kitas gražus, trečias suokia lyg lakštingala… Net galva susisuko nuo pažadų ir gražių kalbų. Gal pasinaudosiu vienos kolegės patarimu, kad greiti sprendimai būna geriausi, ir apsispręsiu nuėjusi į rinkimų apylinkę.
