Valstybinis apdovanojimas – septynių vaikų mamai iš Žvirblaičių kaimo

Irena Aldona Dobrovolskaitė gegužės 3-iąją įsimins turbūt ilgam. 85 metų senolė šiandien lankosi prezidentūroje, kur jai iš šalies vadovės rankų bus įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. Toks apdovanojimas skirtas artėjant Motinos dienai. Irena Aldona pagimdė ir dorais žmonėmis užaugino septynis vaikus.

I. A. Dobrovolskaitė gyvena Žvirblaičiuose, Alsėdžių seniūnijoje. Garbaus amžiaus moteris pelnytai gali būti vadinama Mama iš pačios didžiausios raidės. Į gyvenimą ji kartu su savo vyru Adomu Augustinu išleido septynis vaikus: dukras Angeliną, Zinaidą, Ireną, Auritą, Aldoną, Romą ir sūnų Vaclovą. 85-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti moteris po šiandien, gegužės 3 dieną, prezidentūroje vykusios šventės, skirtos pagerbti šalies motinas, į namus grįš su ypatingu ir turbūt vienu vertingiausiu apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Žvirblaitiškės nuopelnas savo valstybei – būrys vaikų.
Irena Aldona gimė ir augo darbininkų šeimoje. Ji labai anksti turėjo pradėti savarankiškai kabintis į gyvenimą. Būdama dvylikos metų, neteko mamos, dar po poros metų mirė ir tėvas, taigi mergaitė liko visiška našlaitė. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų baigė tik tris klases, o toliau teko dirbti pas ūkininkus.
Užaugusi susituokė su kaimynystėje gyvenančiu Adomu Augustinu. „Tėveliai visą gyvenimą gražiai gyveno, buvo sudarę bažnytinę santuoką“, – mena viena iš dukrų Irena, kuriai atiteko garbė „nešioti“ mamos vardą.
Gausios šeimos tėvas dirbo kolūkio lauko brigados darbininku. Vaikams paūgėjus, mama kolūkio fermoje melžė karves. Tėvai, siekdami užtikrinti tinkamą išlaikymą savo atžaloms, dar dirbo turimą žemę ir augino gyvulius. Jie abu stengėsi sudaryti sąlygas vaikų mokymuisi, jais rūpinosi ir dorai auklėjo. Bendromis tėvų pastangomis visi vaikai baigė mokslus, įgijo jiems patinkančias profesijas, sukūrė šeimas ir užaugino savo vaikus.
Po vyro mirties daugiavaikė mama gyvena viena atokiame vienkiemyje. Ji gana guvi, bando verstis nedidele ūkine veikla. Labai didžiuojasi, kad visi jos vaikai gyvena ir dirba Lietuvoje. Be to, Irena Aldona džiaugiasi vaikų meile ir rūpesčiu, kad jie jai kiek galėdami padeda kasdieniame gyvenime, užtikrindami jai galimybę gyventi savo namuose.
Dukra Irena juokauja, kad mama nieku gyvu nesutinka su tuo, jog jai reikia nuolatinio vaikų rūpesčio. „Jus pačius reikia prižiūrėti, o ne mane“, – artimiesiems kartoja garbaus amžiaus senolė. Vaikai džiaugiasi, kad mama pernelyg nesiskundžia sveikata, geba ir turi noro savimi rūpintis – matyt, tai jai įprasta, juk visą gyvenimą taip darė.
„Esame visi apmegzti“, – apie mamos pomėgį imti virbalus į rankas, užsimena Irena ir priduria, kad visą gyvenimą jų mama buvusi be galo darbšti, nesėdėjusi vietoje. Žavi ir jos gebėjimas į viską žiūrėti optimistiškai. „O jei mamai kartais pasidaro liūdna, tai ji tiesiog mėgsta atsisėsti ir žvelgti pro langą į kelią“, – sako dukra.
I. A. Dobrovolskaitė, pasirodo, buvusi ne tik naginga mezgėja, bet ir puiki namų šeimininkė – kokių riestainių savo vaikams prikepdavusi!
Šiandien ši senolė yra ne tik septynių vaikų mama, bet jau sulaukusi ir trylikos anūkų. O kur dar gražus provaikaičių būrys: jų – vienuolika. Reikia manyti, kad šeimos ratas tik plėsis. Smagu, kad kadaise sunkią vaikystę patyrusi, nelengvą gyvenimą gyvenusi moteris šiandien gali jaustis rami ir laiminga: vaikai užaugo dori ir, panašu, laimingi. Ar ne tai mamai yra svarbiausia?
Į prezidentūrą atsiimti garbingo apdovanojimo I. A. Dobrovolskaitę išlydėjo dukros Irena ir Aurita. „Visos labai jaudinamės, o mama ypač“, – neslėpė Irena. Kaip kitaip, juk pati Irena paskutinįsyk Vilniuje buvusi dar studijų metais, o štai mama sostinės išvis nemačiusi. Tad išvyka tikrai būsianti kupina įspūdžių, kurių visiems užteks ilgus metus.