Tokiais žodžiais užbaigiame savo tautišką giesmę. Liepos 6-ąją, kai visi lietuviai kiekviename pasaulio kampelyje gieda Lietuvos himną, jaučiuosi taip ypatingai, kad kūnu nubėga šiurpuliukai ir atrodo, jog tą vienybę galima netgi paliesti. Gaila, bet taip būna tik vieną kartą per metus, o vienybė skamba tik giesmės žodžiuose – veiksmuose jos nesimato.
Ko gero, jau numanote, kur link suku temą? Taip, taip, aš apie akciją „Neik į prekybos centrą“. Vos pasklidus šiai agitacijai, pirmoji reakcija buvo tokia: oho, kažkas įdomaus! Juolab kad viešoje erdvėje paskelbti komentatorių pasisakymai leido suprasti, jog tomis dienomis prekybos centruose bus tuščia, kaip siaubo filmuose po ateivių invazijos. Patyliukais džiaugiausi, kad štai lietuviai ims ir kažką padarys vieningai, bet kur tau… Atėjo ta diena, kaip sakoma, pyktis nugaravo ir iš tų žadėjusiųjų neiti, boikotuoti didžiuosius prekybos centrus liko vos saujelė. Tad kur dingo ta vienybė? Matyt, šią akciją ir tai, ką ja norima pasakyti, kiekvienas suprato savaip. Vieni tiesiogiai, kiti platesne prasme. Žinoma, esame laisva, demokratiška šalis ir sprendimus kiekvienas priima asmeniškai, bet, mano manymu, nepabandęs negali sakyti, kad neišeis, kad niekas nepasikeis. Na, gerai – net jei ir nepasikeis, bent jau žinosi, jog kažką darei, ir nenuėjęs į prekybos centrą nors morališkai jausies geriau, prisidėjęs prie siekio gyventi kitaip. Mano giliu įsitikinimu, šios akcijos tikslas – parodyti, kad nebenorime būti nuolankieji, kad laukiame veiksmų iš savo išrinktųjų, kad šalyje dedasi nesuvokiami dalykai.
Nekaltinu nieko, bet kartais pasvarstau, jog ne visi savo darbą padaro iki galo. Ir kas gali paneigti, kad tiems nepadarantiesiems nebuvo atseikėta už vienokių ar kitokių įstatymų pataisas, už tai, kad tam tikros institucijos, atsakingieji asmenys reikiamu momentu taptų aklais ir negirdinčiais?
Pakalbėkim apie ūkininkus. Streikavo dėl pieno supirkimo kainų? Streikavo. Sujudo, oi, kaip sujudo valdžia, net kainas reguliuoti bandė. Ir kas gavosi? Ogi nieko. Ūkininkai, kaip toje pasakoje „Žvejys ir auksinė žuvelė“, liko prie suskilusios geldos. Tik ne iš gobšumo, ne iš savanaudiškumo! Paaiškėjo, jog kainų reguliavimas kertasi su įstatymais. Tai kas belieka tam paprastam žmogeliui, jei net pati žemės ūkio ministrė, išėjusi prie ūkininkų, nemokamai dalijusių pieną, sakė, jog prekybos tinklai nesiskaito su valstybės institucijomis? „Kai mes susitinkame ir kalbamės, jie patys atvirai išsako savo poziciją, kad jiems vis vien nieko nepadarysi, jie kreipsis į teismą ir teisme laimės. Kitas dalykas, kaip yra sudaroma kaina, kokia yra kainodara“ (www.delfi.lt). Ar dar reikia komentarų?
„… žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim“, – kažkada rašė poetė Salomėja Nėris. Gal reikėtų tą eilėraštį prisiminti mums, dar neemigravusiems?
