Kiekvienas rimtas medžiotojas žino tą jausmą, kai artėja ilgai laukti rugsėjo vakarai… Tai metas, kai daugelis pasėlių jau nupjauta, vakarai tampa vis žvarbesni, žolė pasidengia vis storesne rasa ir pradedame vis atidžiau klausytis ir tikėtis, gal kur suriaumos didingas ir paslaptingas miškų žvėris – taurusis elnias.
Ne išimtis ir šis ruduo… Elnių, tarp medžiotojų vadinamų „velnių“, ieškojimas, stebėjimas, pamėgtų lankymosi vietų analizavimas ir nueitas ne vienas kilometras pamiškėmis vis dėlto kartais pasiteisina. Aš medžioju Plungės draugijos „Ąžuolo“ klube. Pamenu vieną gražų rugsėjo vakarą, kai einant iki bokštelio teko patyrinėti šviežias, ką tik po lietaus minkštame grunte šalia senų pėdų įspaustas, dideles, gražias, tikrai elnio patino pėdas. Žingsniuodamas tolyn ražienose radau keletą vietų, kur su ragais išdraskytos velėnos.
Visi ženklai rodo, kad elniai lankosi mano pasirinktoje vietoje. Oras – geras, vėjas – labai palankus. Kuo tyliau įlipu į medžioklės bokštelį ir klausausi, gal pakutens ausis galingas elnio riaumojimas… Girdžiu, kaip visame miške nerimsta strazdai, kėkštai ir štai, rodos, tolumoje, miško gilumoje, sutratėjo šakos… Vėjas rimsta, saulė jau leidžiasi, tuoj pradės temti, o elnius būtina medžioti šviesoje, kad būtų galima nustatyti apytikslį gyvūno amžių ir įvertinti ragų būklę. Sunerimo telefonas – kolega skambina ir sako, kad mato po penkias šakas turintį elnią. Pašnabždomis padiskutuojame, kolega įsitikina, kad tai tikrai perspektyvus elnias, ir jo neliečia, bet štai mano medžiotojo nuojauta kužda, kad tas šakų trakštelėjimas prieš kelias dešimtis minučių buvo tikras. Netikėtai jaunais krūmais apžėlusioje pievoje, tolumoje, už kokių 300 metrų matau kažką judant. Taip, tai „velnias“! Stebiu per optinį taikiklį, bandau suskaičiuoti šakas… Gražuolis šukuoja krūmus ir po truputį artėja manęs link. Tada laukimas tampa dar sunkesnis. Matau, kad „velnias“ turi gana ilgus ragus – apie 90 centimetrų, karūnos silpnos, viena pusė – kaip vėžio žnyplė, kita – vos trys atšakos, o masė sukoncentruota tikrai ne viršuje. Įvertinu, kad šis elnias tikrai turi turėti geresnius ragus… Nuaidi šūvis… Kolegos džiaugėsi, kad elnią sumedžiojau anksti ir geroje vietoje – nereikės ilgai naktinėti. Trofėjus vertas silpnos bronzos…
Po kelių savaičių vėl buvo išsiruošta į elnių medžioklę, į tą pačią vietą. Nuojauta kuždėjo, kad reikia kuo greičiau skubėti į medžioklės bokštelį, ir, pasirodo, ne be reikalo. Vos susirinkęs visą mantą paskubomis traukiu į bokštelį, ir štai… Netikiu savo akimis: tolumoje per suartą dirvoną žygiuoja gražuolis… Ragai atrodo įspūdingai, visą kaklą dengia karčiai. Abu esame vidury laukų, tarp mūsų nėra jokios priedangos, tik nedideli krūmokšniai. Palaukiu, kol jis užeina už jų, ir tada skubu kuo arčiau prisėlinti. Elnias ilgai nelaukia, įeina į ražienas, padrasko velėnas, savimi pasitikėdamas suriaumoja ir paėjęs į nedidelę daubą atsigula… O aš tiesiog einu, nes nėra jokios priedangos. Ir štai mes vienas prieš kitą…
Šis elnias pagal kūno sudėjimą smulkesnis, o pagal amžių – vyresnis nei mano pirmasis, tačiau turi dar menkesnius ragus.
