Jei apklaustume suaugusius Lietuvos gyventojus (tarkim, tuos, kuriems trisdešimt ir daugiau), ko gero, tik vienas kitas pasakytų, kad nežino, kas yra beržinė košė ir kad vaikystėje ar paauglystėje jos neragavo. Tikrai daugeliui tada į užpakalį įkrėsdavo: už prastus pažymius, už neatliktus darbus, už nepaklusnumą. Na, tokie laikai buvo. Be pliaukštelėjimo per sėdynę, matomoje vietoje pakabintos rykštės ar diržo retas kuris tėvas ar mama savo atžalų auklėjimo procesą įsivaizdavo. Tokie buvo paklusnumo ugdymo ir baudimo metodai. Geri ar blogi? Šiuo klausimu visuomenės nuomonės išsiskiria.
Vieni sako, kad pliaukštelėti vaikui – nedidelė blogybė. Esą kaip kitaip jį isterikuojantį sutramdysi ar prasikaltusį nubausi. Šių dienų suaugusieji neslepia gaudavę beržinės košės, bet savo tėvų už tai nesmerkia. Esą šis metodas išauginęs juos gerais, atsakomybės ir pareigos jausmą turinčiais ir bausmės skonį žinančiais žmonėmis. Ir jie esantys geresni už dabartinius, kurie nieko nebijo, nieko negerbia ir tik savo teises visur ir visada deklaruoja.
Priešingos barikadų pusės atstovai smurtui prieš vaikus griežtai taria „ne“. Jie įsitikinę, kad fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas prieš nepilnamečius ir jų nepriežiūra turi būti uždrausta įstatymu. Šią poziciją palaikanti visuomenės dalis parengė peticiją, pavadintą „Užtikrinkime saugią vaikystę kiekvienam vaikui!“, surinko daugiau nei 20 tūkstančių parašų ir nekantriai laukia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų, dėl kurių Seimas kitą savaitę šaukia neeilinę sesiją.
„Mes bundame iš gilaus miego. Jau ne tik specialistai, matantys realų smurto prieš vaikus mastą, bet ir vis didesnė visuomenės dalis regi vaikus kaip visaverčius žmones. Pozityvi tėvystė, pagarba ir pasitikėjimu grįsti santykiai po truputį išstumia diržo kirčius, Meilės diena – vasario 14-oji – gali įeiti į istoriją kaip Lietuvos meilės savo vaikams diena, kai bus aiškiai apibrėžtas ir uždraustas bet koks smurtas“, – tokią nuomonę portale „Delfi“ išsako aktorė Elžbieta Latėnaitė.
Tarkim, įstatymo pataisos bus priimtos, smurtas prieš vaikus bus griežtai uždraustas. Atrodo, puiku, bet… Ar šie pokyčiai turės kokios įtakos diena iš dienos geriantiems ar nuo narkotikų nuolat apsvaigusiems tėvams? Juk vaikai tokiems – lyg šuniui penkta koja. O jei po kojomis pasipainiojo ar kuo nors neįtiko – į kuprą jiems! Ar tikėtina, kad pakoregavus įstatymą visi tėvai taps pavyzdiniai – negeriantys, nevartojantys, nesmurtaujantys, mylintys? Ar įstatymo pataisos juos pakeis, išgąsdins? Ar tikrai nebelaidosime tėvų rankomis pražudytų mažamečių? Vargu…
Griežto draudimo smurtauti visuomenė laukia lyg užtekančios saulės. Pagirtina, kad kažkas daroma, kad nenuleidžiama rankų, bet realių rezultatų, ko gero, teks ilgokai palaukti. Praeis ne vieneri metai, kol lietuviai galės sakyti: mes savo vaikų nemušame.
