Neseniai Mažeikius pasiekė Virginijaus Sungailos akrostichų knyga „Vardai“.
Jos laukiau ne tik dėl reto eilėraščių komponavimo būdo, bet ir dėl to, kad šis poezijos leidinys susijęs ir su „Santarvės“ istorija.
Apie viską išsamiau – interviu su „Vardų“ autoriumi.
TRUMPAS TEORINIS EKSKURSAS
Akrostichas – dar iš antikos laikų žinomas eilėraščio komponavimo būdas, kai kūrinio eilučių pirmosios raidės, skaitomos iš viršaus į apačią, sudaro atskirą žodį ar žodžių junginį, šiais laikais nėra populiarus. Viena vertus, tokia eiliavimo struktūra gerokai suvaržo autorių, kita priežastis – kūrėjams nebereikia įamžinti ar paslėpti autorystės, suteikti tekstui papildomos arba išskirtinės prasmės, kaip tai darydavo Reformacijos, Renesanso ar Baroko epochų rašytojai ir poetai.
Vėliau Apšvietos ir Romantizmo epochų kūrėjai bei kritikai tokį eiliavimo būdą ėmė laikyti literatūriniu žaidimu ir akrostichas buvo beveik pamirštas. Net Martyno Mažvydo „Katekizme“ užšifruota autoriaus pavardė buvo pastebėta tik praėjusiame amžiuje, 1938 metais.
– Prisimenu, prieš 27 metus, vasarį, „Santarvėje“ pasirodė pirmasis Virginijaus Sungailos akrostichas. Pirmasis vardas laikraščio kalendoriuje, eilėraštis, parašytas tos dienos vardadienio proga. Ar tai buvo pirmas toks Jūsų eilėraštis, ar akrostichus rašėte ir anksčiau?
– Ryškiausiai į atmintį yra įsirėžęs nutikimas Žemaitijos gatvėje 1998 metais. Ten gal ir buvo akrostichų pradžia. O buvo taip. Vasaros pabaigoje ėjau gatve, o priešais mane ėjo moteris, apsirengusi raudonai. Staiga ji suklupo, nes aukštakulnės basutės kulnas įstrigo tarp išlūžusio šaligatvio plytelių.
Ir man tada susidėliojo vardas.
Esi
Lietaus nuprausta
Eik
Nežinią
Apsivilkus
Kadangi 1999-ųjų pavasarį turėjo pasirodyti pirmoji mano poezijos knyga, o rašyti norėjosi, tai prisiminiau Elenos vardą. Viską apgalvojęs nutariau pasiūlyti „Santarvės“ laikraščiui idėją dėl kalendoriaus, kad jame būtų ir koks nors varduvininko vardas.
– Kas išliko atmintyje iš šio bendradarbiavimo su mūsų laikraščiu?
– Dabar vėl atsinaujino tie mūsų seni su Jumis, Audrone, pokalbiai. Ir Jums buvo abejonių dėl to, ar kiekvieną dieną galėsiu parašyti eilėraštį, ir man jų buvo, bet norėjosi išmėginti. O kur aš einu, tada dar tikrai neįsivaizdavau. Koks buvo pirmas eilėraštis tą vasario dieną, dabar jau nepamenu.
Viskas po truputį pradėjo judėti. Kaip pralėkė pirmas mėnuo, net nepastebėjau. Kadangi po eilėraščiu pasirašydavau tik V. S., tai nelabai kas ir žinojo, kad tai mano eilėraščiai, ir tai manęs nevaržė. Nebuvo bereikalingų kalbų-apkalbų.
Po šiek tiek laiko viskas manyje susitvarkė, aš žinojau, kad turiu parašyti eilėraštį, ir tai man patiko.
Buvo viena detalė. Varduvininkų būdavo nemažai, bet aš galėdavau pasirinkti vieną, jei, pavyzdžiui, man nesirašo kiti. Tai laikyčiau kaip privilegiją. Bendradarbiavimas buvo kūrybiškas. Niekas nesikišo į mano tekstus ir mane tai visiškai tenkino. Kalendorius tobulėjo, atsirado nuotraukų, jis tapo spalvotas. Mane tai džiugino.
– Neskaičiavau, kiek vardų iš viso buvo sudėta į „Santarvės“ kalendorius. Gal jūs suskaičiavote? Ar visus panaudojote „Vardų“ knygai?
– Neskaičiavau ir aš, kiek tada parašiau. Nes, būdavo, gimsta vienas eilėraštis, bet būdavo, kad ir du, kelis kartus – net trys vardai pasirašė. Tiesiog buvo atsiradęs įkvėpimas, azartas.
Pradėjau ieškoti sunkesnių vardų, tokių, kur būtų raidės Ė, Z, H, F, Ū. Tiesiog sau pasunkindavau užduotį.
Būdavo, kad vieną vardą tekdavo rašyti visą naktį, o būdavo, jis susidėlioja per porą minučių. Nuo ko tai priklausė, nežinau.
Apie knygą pradėjau galvoti 2001 metais, kai eilėraščius nusiunčiau į „Šiaurės Atėnus“. Juos išspausdino ir parašė, kad esu pionierius. Pirmas žmogus, taip netradiciškai rašantis eilėraščius. Daug buvo variantų išleisti knygą, su daug kuo buvo kalbėtasi, bet…
Tiesiog rašiau ir dėjau į stalčių.
– Knyga pasirodė beveik po trijų dešimtmečių nuo pirmosios publikacijos. Vardų joje daug ir įvairių, gerokai daugiau, nei matė mūsų skaitytojai. Kaip gimė kiti vardai-eilėraščiai?
– Eilėraščių yra parašyta daugiau nei trys šimtai. Knygoje yra 128. Dar viena tikrai išeitų, bet ar to reikia, ar aš to noriu? Dabar atsakyti negaliu. Kadangi 27 metų nebegyvensiu, tai gal kas nors kada nors ras tuos eilėraščius ir išleis, o gal jie gulės stalčiuje ir po mano mirties tiesiog irgi numirs?
Noriu atsiprašyti tų žmonių, kurių vardų nėra knygoje. Vardai-eilėraščiai rašėsi išvis nežinant žmogaus, taip buvo pačioje pradžioje. Po to parašiau konkretiems žmonėms. Tai labai asmeniška. Tiesiog nenorėčiau plėstis.
2025-ųjų gruodį atėjo toks laikas, kai knygos nebenorėjau ir kaip prieš porą dešimtmečių pasakiau sau: ar to reikia? Daug turėjau dvejonių, nes žinojau, kai knyga bus atspausta, tai jau niekas nieko nepataisys.
Ir viena klaida vis dėlto knygoje yra, tai liečia vardą. Pavadinime parašytas vienas vardas, o tekstas yra kitam vardui. Pamenu, kažkada rašiau vieną tekstą ir ten buvo parašyta „tai nutiko 111 lape“. Po kokių dvidešimties metų ta klaida ir atsitiko 111 puslapyje. Karma.
Paskutines dvi savaites pakeičiau apie dvidešimt vardų ir gal dešimt perrašiau. Ką padariau, tą jau padariau. Dabar dėl to nesigailiu, bet laikui bėgant galiu ir pasigailėti…
– Tokiu originaliu būdu „aprašydamas“ vardą, ką matėte savo vaizduotėje? Pirmąsias eilučių raides, nuotaikas, o gal konkretų žmogų?
– Dėl vaizduotės galiu pasakyti taip. Tiesiog žiūri į raides ir tavo akys fiksuoja vaizdų dokumentiką. Tu pradedi užsirašinėti juos, nes jei ne tam vardui, tai kitam kokios nors mintys gali tikti. Labiausiai nervindavo raidė Ė. Labai mažai yra žodžių iš jos. O tai nemažos dalies moteriškų vardų galūnė.
Šioje knygoje yra vietų, kur kai kurie žodžiai yra pritempti prie raidės. Tu esi įrėmintas į penkias, septynias ar devynias raides, o gal net į tris. Ir tu nieko negali padaryti. Tavo mintys, atrodo, eina laisvai ir staiga jos atsimuša į raidę P, o tau mintys sako, kad reikia K raidės. Ir tada viskas prasideda iš naujo. Būdavo, kad tiesiog nepavykdavo, tuomet esi be nuotaikos ir viduje labai išgyveni. Man eilėraštyje turi būti netikėtų metaforų, nes be jų aš negaliu.
– Tai trečia Jūsų poezijos knyga. Kuo ji Jums svarbi?
– Išėjo knyga ir tu supranti, kad šį tą sukūrei. Vieniems tai gali nepatikti, o kiti sakys, kad visai neblogai.
Man ši knyga yra svarbi tuo, kad ten yra mano tėvai, mano sesuo, mano uošviai, mano žmona, mano vaikai, mano anūkai ir kiti man brangūs ir artimi žmonės. Jiems rašiau, galvojau apie juos. Tai labai sunku ir labai atsakinga.
Eilėraštis – tai labai asmeniška. Tu jį supranti vienaip, o skaitytojas jį supranta visiškai kitaip. Niekur nėra tiek spalvų, vaizdų, melodijos kaip poezijoje. Poezija yra labai jautrių žmonių menas. Niekas net nežino, kiek tavo vidinis skausmas išsilieja į tekstą, kiek tu praeini išgyvenimų, kol gimsta eilutė, po to antra, trečia… Ir staiga tu viską sunaikini. Ir vėl pasineri į klaikią vienatvę, kad vėl išgyventum rašymo malonumą.
Kodėl dvejojau dėl knygos? Mane užvaldydavo paprasčiausias bailumas, kaip į ją sureaguos, ar ją skaitys.
– Ar Jūsų poezijos gerbėjai gali tikėtis, kad ši knyga – ne paskutinė?
– Man liūdna, kad labai nedaug žmonių skaito poeziją. Poezija atitraukia tave nuo kasdienybės ir poezijoje gali atrasti tai, ko nerasi niekur kitur. Kai rašai eilėraštį, tai tu save labai išsiplaki, o kai jį parašai, tai kiti tave plaka.
Tikėtis galima visko ir visada. Aš nenoriu savęs užfiksuoti kokiame nors pažade. Tiesiog tikėkim ir tikėkimės.
O jei prakalbau apie tikėjimą, tai norėčiau užbaigti eilėraščiu:
Išdygo pavėluota trečia diena
Dievo veide
Amnestija
Nuotr. iš asmeninio archyvo
