Per Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, Jaunimo dieną, Žemaičių Kalvarijos kultūros centre su jaunimu susitiko Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, daugiau negu 30 metų paskyręs Ruandos našlaičių globai, Hermanas Jonas Šulcas ir septyni jo palydovai – kunigo įsteigtos jaunimo sodybos Ruandoje gyventojai.
Iš pradžių buvo rodomas filmas „Ruandos viešbutis“ apie žiaurias 1994-ųjų skerdynes ir iki to laiko svetimšalių kurstomą konfliktinę situaciją tarp hutų ir tutsių genčių. Tų įvykių liudininkas buvo ir kunigas misionierius H. J. Šulcas.
Vaikystėje patyrė karo žiaurumus
H. J. Šulcas gimė 1939 m. spalio 27 d. Klaipėdoje, vokiečio liuterono Šulco ir katalikės žemaitės Elžbietos Mockutės šeimoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šeima nuo artėjusios Raudonosios armijos bėgo į Vakarus. Kai jam buvo penkeri, apšaudymo metu žuvo tėvas. Našlė mama apsigyveno Vokietijoje.
– Sunkiai išgyvenome. Teko valgyti tą, ką kiti išmesdavo, per 10 laipsnių šaltį basam eiti į mokyklą. Labiausiai žeidė ne badas, bet pabėgėlių žeminimas. Matyt, tie išgyvenimai grūdino ir skatino pasiryžimą rūpintis nuskriaustaisiais, – pasakojo svečias.
Pasišventė misionieriaus veiklai
H. J. Šulcas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, išlaikomoje rėmėjų, saleziečių berniukų gimnazijoje Italijoje, Romos popiežiaus saleziečių universitete studijavo pedagogiką, filosofiją, teologiją. 1968 m. įšventintas į kunigus. 1969-1971 m. dirbo Vasario 16-osios gimnazijoje kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju, 1971-1975 m. – vikaras San Paule, nuo 1978 m. – misionierius skurdžioje Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime.
Pramokęs vietinės kalbos ir pradėjęs misionieriaus veiklą, o ypač iš draugo italo gydytojo išmokęs suteikti pirmąją medicinos pagalbą, tapo populiarus apylinkėje. Įsteigė jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų ėjo net iki 20 kilometrų. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių, amatų. Berniukai mokėsi šaltkalvio, automobilių remontininko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų. Sodyboje savo reikmėms auginami gyvuliai, daržovės. Kad vaikus išmokytų žemės ūkio darbų, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs savo motiną. Vienu metu sodyboje gyveno apie 700 našlaičių. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.
– Tačiau 1994-aisiais prasidėjo Ruandos genocidas. Per 100 dienų beveik tris kartus plotu mažesnėje už Lietuvą šalyje buvo išžudyta apie milijonas žmonių, tarp jų mačetėmis užkapota ir didžioji dalis jaunimo sodybos vaikų. Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Ir manęs laukė tokia mirtis, tačiau išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai, priėmę į tanką. Kuriam laikui turėjau palikti Ruandą ir gyvenau Vokietijoje. Labai kentėjau dėl to, kas atsitiko Ruandoje. Apie šį genocidą pasakojau per televiziją. Per porą mėnesių televizija padėjo Hamburge surinkti pusę milijono Vokietijos markių. Tai suteikė vilties, kad pasiseks atkurti sodybą. Manęs klausdavo, ar yra prasmė imtis to darbo? Taip, yra – atsakydavau, nes tuo tikėjau, – pasakojo misionierius.
Po dvejų metų grįžęs į Ruandą, kunigas iš savanos rinko išbadėjusius vaikus, kurie, regėję savo tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, bijojo žmonių. Radęs padėjėjų, atstatė jaunimo sodybą. Joje dabar gyvena 160 našlaičių nuo 2 iki 22 metų. Padedamas rėmėjų, įsteigė amatų mokyklą, o 2002 m. – ir gimnaziją, kurioje mokosi 300 vaikų iš aplinkinių vietovių. Misionierius pasidžiaugė, kad tarp rėmėjų iš įvairių pasaulio šalių yra ir keturios lietuvių šeimos, kad keli auklėtiniai studijuoja Italijos, Vokietijos universitetuose, kiti, užaugę sodyboje, tapo jo padėjėjais.
Mokosi ir puoselėja savo kultūrą
Susitikime su Jaunimo dienos dalyviais Žemaičių Kalvarijoje dalyvavo grupė kunigo H. J. Šulco globojamos jaunimo sodybos Ruandoje gyventojų, patyrusių genocido siaubą. Našlaičių grupės vadovė, penkių vaikų mama, kuri, pasak kunigo, išmokė jį vietinės kalbos, trys ūkininkės, stalius, mūrininkas ir futbolininkas, nelabai linkęs mokytis amato, parodė, kaip šoka, dainuoja ruandiečiai. Aidint tamtamo ritmams, moterys dainavo apie savo darbus laukuose, namų ruošą, kilimėlių iš nendrių ir bananmedžio pynimą… Tuos darbus imitavo plastiškais judesiais. Vyrai pašoko karo šokį.
Dar sužinojome, kad ruandiečiai nepusryčiauja, valgį ruošia ir valgo tik po to, kai baigia darbus, neturi pavardžių – tik vardus, vieną šeimos duotą ir antrąjį – krikšto. Jie gražiai lietuviškai pasakė savo vardus.
Jaunimo globos sodyba Lietuvoje
Kunigas misionierius H. J. Šulcas kasmet atvažiuoja į Lietuvą. Motinai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštuose (Kretingos r.), įsteigė jaunimo sodybą Kalotės sąvartyno vaikams. Į ją savaitgaliais renkasi socialinės rizikos šeimų vaikai. Vasarą rengiamos tarptautinės vaikų ir jaunimo stovyklos, į kurias atvažiuoja vaikų iš Lenkijos, Vokietijos, kunigas atsiveža globotinių iš Ruandos. Ir Lietuvoje, ir Ruandoje kunigo misionieriaus įsteigtose jaunimo sodybose dirba jo padėjėjai. Devyniomis kalbomis – vokiečių, anglų, italų, prancūzų, portugalų, lotynų, graikų, lietuvių ir afrikiečių – bantu – laisvai kalbantis misionierius važinėja po įvairias pasaulio šalis, ieškodamas rėmėjų našlaičiams ir skurstantiems vaikams, skatindamas geradarystę, tikėjimą gerumu. Iš Lietuvos dabar su grupe ruandiečių keliaus į Vokietiją.
2006 metais kunigui misionieriui H. J. Šulcui skirta projekto „Lietuvos garbė“ nominacija „Metų pašaukimas“, 2007-aisiais Kretingos rajono žmonės jį išrinko Metų žmogumi, 2008-aisiais Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
