
Neseniai kūrybinės veiklos 20-metį atšventęs Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) folkloro ansamblis „Platelē“ balandžio 24-ąją visus pakvietė į savo naujos programos pristatymą. Kolektyvo nariai ją pavadino „Lakštingalelė gėiduojė“. Programa paruošta pagal plateliškės Stanislavos Šoblinskaitės atliktą liaudies kūrybą: dainas, šokius, pasakojimus.
Prisiminta dainininkė
Kaip susirinkusiesiems kalbėjo ŽNP direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja ir „Platelē“ narė Aldona Kuprelytė, Etnografinių regionų metais ne tik plateliškiai, bet ir kiti žemaičiai turėtų daugiau sužinoti apie S. Šoblinskaitę, nes šiemet sukanka 120 metų nuo jos gimimo. Tai – žymi Platelių krašto dainininkė, kurios pasakojimus, padainuotas dainas, parodytus šokius užrašė ir aprašė mokytoja Stanislava Stripinienė. Tad visas šis ansamblio vakaras ir buvo skirtas S. Šoblinskaitei atminti.
Folkloro kolektyvo nariai, remdamiesi S. Stripinienės surinkta medžiaga, perteikė, kada ir kaip Platelių krašte skambėjo dainos, kokias sakmes ir padavimus pasakojo tėvai vaikams, kaimynai kaimynams. Kiekviena daina, kurią S. Šoblinskaitė dainavo tautosakos rinkėjams, turėjo savo istoriją, kažką jai pačiai primindavo. Viena – mylimiausia, nes išmokta iš mamos. „Serbentelė ar ne ougelė“ priminė visus dirbtus darbus, dainų skambumą, kuris pasiekdavo net kitą Platelių ežero krantą. Dar kitos graudindavo pasakodamos apie sunkią našlaičių dalią ir pan.
Kaip jau minėjome, viso šio praeities lobio nebūtų buvę, jei ne S. Stripinienė, kuri užrašė S. Šoblinskaitės dainas, padavimus, kitus pasakojimus. Surinkta medžiaga gražiai sugulė į knygą „Plateliškė Stanislava Šoblinskaitė: pasakojimai ir dainos“.
Pagarba dainai
Pakviesta papasakoti apie knygą ir pačią dainininkę, S. Stripinienė visų pirma kreipėsi į ansamblį „Platelē“. Moteris prisiminė šio kolektyvo jubiliejinį vakarą. „Tada kalbėjau, kokie jūs esate svarbūs savo dainomis, šokiais saugodami tautos dvasią. Tokie esate ir dabar dainuodami S. Šoblinskaitės dainas“, – tvirtino ji.
Pasak knygos autorės, senąją Platelių krašto dainininkę atradusi ne ji. 1965 metais, kai S. Stripinienė atsikraustė į Platelius, S. Šoblinskaitė jau buvo gerai žinoma dainų atlikėja miestelyje. Anksčiau pas ją lankėsi folkloro puoselėtojas ir žinovas, ansamblio „Kupolė“ vadovas Antanas Bernatonis. Buvusi mokytoja neslėpė, kad aktyviau užrašinėti S. Šoblinskaitės atliekamą liaudies kūrybą pradėjo tik išėjusi į pensiją.
„S. Šoblinskaitė buvo stiprus, savimi pasitikintis žmogus. Jos ir balsas buvo stiprus altas, tad nieko nuostabaus, kad jį nuo Kunigo upės laukų girdėdavo ir kitoje ežero pusėje, Plokštinėje“, – prisiminimais dalijosi S. Stripinienė. Ją stebino senosios plateliškės pagarba dainai: visada gražiai išvingiuodavusi melodiją, išsaugodavusi visus pakartojimus. Jei kurią dainą pavykdavo gerai sudainuoti, sakydavusi „čia mona“, o apie nepavykusią – „čia ne mona“ daina.
Pedagogė prisiminė, kad tautosaką rinko apie dešimt metų. „Bendrauti su žmonėmis – didelis malonumas, bet sunku buvo iššifruoti tai, kas įrašyta. Tą dariau sąžiningai, tačiau nesu žemaitė, todėl bijojau, ar viską gerai užrašiau“, – pasakojo knygos autorė. Anot jos, S. Šoblinskaitę buvo lengva įrašinėti, rodės, ji puikiai suprato ir įrašinėtojo darbą. Visada pirma apgalvodavusi, prisimindavusi ir tik tada leisdavusi įrašyti, kartais duodavusi ženklą, jog metas sustoti.
Kodėl pasirinkta S. Šoblinskaitė? Kaip sakė S. Stripinienė, todėl, kad dainininkė nuo gimimo iki pat mirties gyveno Plateliuose. Be to, ji niekada neslėpė ir pasakodavo apie dvaro kumečių gyvenimą, nes ir pati buvo iš to luomo. „Mes dabar grįžtame į grafų gyvenimą, atgaiviname jų atminimą, bet juk visada buvo tie, kurie dirbo žemę, kad ant didikų stalo būtų pyrago“, – kalbėjo mokytoja.
Apie knygą
Surinktą medžiagą 1990 metais S. Stripinienė atidavė leidyklai, kad išspausdintų knygą. Tačiau tam prireikė nemažų pinigų, tad rankraštį atsiėmė ir paliko gulėti ilgiems 25 metams. „Tada žemaičių gramatikos nebuvo, kaip buvau parašiusi, taip buvo gerai, bet per 25 metus daug kas pasikeitė“, – prisiminė knygos autorė. Į pagalbą jai atskubėjo lituanistė Genutė Matevičiūtė – remdamasi visomis žemaičių tarmės rašybos taisyklėmis, padėjo knygą suredaguoti. Tiesa, leidinys išspausdintas vos 150 egzempliorių tiražu. Vienos knygos padovanotos, kitos bus parduotos. Kaip sakė S. Stripinienė, tiražas nedidelis tik dėl to, kad ne kiekvienas gali ir nori skaityti žemaitiškai. Kodėl reikėjo išleisti knygą? „Žemaičių tarmė pamažu tirpsta, o knygoje ji neištirps“, – tikisi pedagogė.
ŽNP folkloro ansamblio nariai susirinkusiesiems priminė, kad S. Šoblinskaitė buvo ne tik gera dainininkė, bet ir puiki šokėja. Tą įrodo jos pasakojimai apie šokius, o ir S. Stripinienės prisiminimai, kaip ji vis norėdavusi ją pamokyti vieno ar kito šokio.
Apie S. Šoblinskaitę pasakojo ir A. Bernatonis. Pasak jo, iki tol, kol buvo užrašytos plateliškės padainuotos dainos, atrodė, kad Lietuvoje yra tik viena žemaitiška daina – „Pėmpel, pėmpel koudoutuoji“. „Tų dainų buvo, tik apie jas niekas nežinojo“, – kalbėjo folkloro žinovas. Jo manymu, ko gero, nuo tada, kai buvo atrasta S. Šoblinskaitė, pradėjo atsirasti ir folkloro ansamblių, bet žemaitiškai išvinguriuoti ne visiems „kitataučiams“ pavyksta. Todėl gražiausiai žemaitiška daina skamba žemaičio lūpose.
Buvusi S. Šoblinskaitės kaimynė Virginija Strakšytė puikiai prisiminė, kaip aidėdavo miestelyje knygos herojės dainos, papasakojo kai kurias jos asmeninio gyvenimo detales. „Ačiū, kad statote paminklus seniesiems plateliškiams“, – dėkojo moteris. Jos nuomone, S. Šoblinskaitė dabar matydama, kad jos dainos dainuojamos, šokiai šokami, kad išgirsti apie ją susirinko nemažas būrys žmonių, tikrai nubrauktų džiaugsmo ašarą.