Rugsėjo 10 dieną mirė Žemaitijos garbės krivis, vienintelis Lietuvoje amžinosios ugnies sergėtojas Adolfas Gedvilas, kuris daugiau nei du dešimtmečius ją saugojo savo namuose.
A. Gedvilo noras buvo, kad jo saugota ugnis kūrentųsi ant Šatrijos kalno. Tad iškart po jo laidotuvių, rugsėjo 12 dieną, taip ir įvyko – ten įžiebta ugnis.
Rugsėjo 12-ąją Varnių regioninio parko direkcija išdavė 40-ties dienų leidimą amžinąją ugnį kūrenti ant Šatrijos. Protėvių tikėjimą serginčių žmonių dėka ant šio kalno kelias savaites degė ugnis. Žmonės čia keitėsi kas parą.
„Telšių ŽINIOS“ į Šatriją užkopė spalio 6-ąją. Ugnį tą parą iš plokščių padarytoje užuovėjoje kūreno palangiškis, prisistatęs tikru žemaičiu, Vaidas Želvys.
Pasak V. Želvio, kūrenti šventąją ugnį turėtų būti kiekvieno tikro žemaičio pareiga. Kiekvienas žemaitis turėtų čia pabūti nebūtinai parą, nors keletą valandų – išsivalyti, išsibūti, pajusti Žemaitijos jėgą.
„Kūrenti ugnies atvyksta tikrieji žemaičiai, o keisčiausia – dauguma jų iš Aukštaitijos. O kur tie tikrieji žemaičiai?.. Ne kiekvienas, save šaukiantis žemaičiu, tai galėtų padaryti. Aš visada sakau, jog yra dvi rūšys žemaičių: krikščioniai žemaičiai ir tie tikrieji žemaičiai. Todėl, kad turėtum tą tikrąjį žemaičio vardą, tu turi būti čia“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Želvys prisistatė esantis iš Palangos, nuo Birutės kalno, devynių šventviečių sergėtojas. „Man pačiam buvo labai įdomu čia pabūti, išsibūti, pamatyti, pajausti tai, kas čia vyksta naktį. O naktį apninka tokios mintys! Kai būni vienas, pajunti tikrąjį apsivalymą. Kiti sėdi namuose prie televizoriaus. O čia būni vienas ir galvoji: ką tu čia veiki?“ – dėstė palangiškis.
Vaidas atvirai sakė, jog yra labai jautrus žmogus ir būdamas ant Šatrijos mato daug dalykų: kryžiuočių, dvasių, žynių ir pan. „Vyksta tokia maišalynė, ir žmogus turi viską pereiti. O tada jau suvoki, kas tau yra ta šventenybė“, – tikino žemaitis.
V. Želvys prie ugnies budėjo jau ne pirmą parą. Pirmoji para jį viliojo nežinojimu, kas bus, ko tikėtis. Antroji buvo kur kas aiškesnė, nes žinojo, kas įvyko. Vaidas pažadėjo, jog būtinai ryšis ir trečiajai parai.
Malkomis ugniai kūrenti visada pasirūpindavo tas, kam ateidavo eilė budėti. Per parą buvo sudeginama apie du maišus malkų. Valgyti parūpino artimieji, nors, kaip sakė Vaidas, nelabai ir norėjosi. „Esi sotus to buvimo su ugnimi – pagalvoji, pamąstai. Ir po paros nusileidi nuo Šatrijos į apačią apimtas gero jausmo“, – su pasididžiavimu kalbėjo vyriškis.
Per 40 minėtų dienų turėjo būti išspręstas klausimas, kur paskui bus kūrenama ugnis. „Mūsų noras būtų toks, kad ugnis ant Šatrijos kūrentųsi ir toliau“, – teigė ugnies sergėtojas.
Duotas laikas baigėsi – nuo šios savaitės ugnis dega ant šalia Šatrijos esančio Raudonkalnio.
