Tadas Paplauskas – vienintelio ir pirmojo Lietuvoje autobuso-restorano „Cloud Kitchen“ idėjos sumanytojas, savininkas ir šefas. Jis taip pat dalyvauja Lietuvos vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos bei Lietuvos kepėjų asociacijos veikloje, yra „Unilewer food solutions“ bei „Violife professional“ ambasadorius. Trisdešimt šešerių metų vyras pusę savo gyvenimo sukasi restoranų virtuvėse, o pirmąją picą klientui iškepė būdamas vos penkiolikos. Smagu girdėti apie atkakliai savo tikslų siekiančius žmones, dar smagiau, kai pasitaiko galimybė juos pristatyti laikraščio skaitytojams. Iš Plungės kilęs virtuvės virtuozas T. Paplauskas sutiko atsakyti į žurnalistų klausimus ir papasakoti apie savo profesinę karjerą. Tad malonios pažinties!
– Pradėkime pokalbį tradiciškai – nuo prisistatymo.
– Esu žemaitis, iš Plungės kilęs Tadas Paplauskas. Augau V. Mačernio gatvėje, dešimt klasių baigiau 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla – aut. past.). Gyvenu Vilniuje. Šiuo metu vadovauju autobusui-restoranui, kurio pagrindinė veikla – išvežamieji renginiai.
– 2023 metų spalį pristatėte savo verslą kaip unikalų, pirmą visose Baltijos šalyse projektą, leidžiantį geru kokybišku, profesionalioje virtuvėje pagamintu maistu pamaitinti renginio, vykstančioje bet kurioje užsakovo pageidaujamoje vietoje, dalyvius. Kad to pasiektumėte, matyt, teko nueiti netrumpą profesinį kelią? Kaip atsidūrėte sostinėje?
– Besimokydamas Plungėje žaidžiau futbolą „Žiogelių“ komandoje. Sekėsi neprastai, tad treneris Alvydas Viršilas nuvežė į peržiūrą, vykusią profesionaliame Vilniaus futbolo klube „Vėtra“. Taip patekau į sostinę ir tapau profesionaliu futbolininku.
– Vis dėlto šiandien Jus kalbiname ne kaip sportininką, o kaip virtuvės šefą. Kada įvyko posūkis karjeroje ir kas jį nulėmė?
– Trejus metus žaidžiau „Vėtroje“. Profesionaliems sportininkams reikalinga gera sportinė forma. Kontraktui pasibaigus, neperėjau sveikatos patikrinimo. Teko įvertinti savo kaip futbolininko perspektyvas. Tada ir nusprendžiau, kad laikas keisti kryptį. Įstojau mokytis kūno kultūros mokytojo specialybės. Reikėjo susirasti darbą. Vienas iš kambario draugų futbolininkų turėjo pažįstamą, kuris dirbo renginių salėje. Nueidavome ten pasilinksminti, buvome susipažinę su personalo darbuotojais, todėl drąsiai pasiprašiau priimamas dirbti virėju.
– Iš karto virėju? Juk dažniausiai karjera profesionalioje virtuvėje pradedama nuo žemiausiojo laiptelio – virtuvės pagalbininko pozicijos.
– Darbas virtuvėje man nebuvo naujiena. Vasaros sezonu mama vadovaudavo kavinei Palangoje. Buvau 14 metų, kai mus su sese įdarbino kioske kepti vaflius ir pardavinėti ledus. Kitą sezoną, būdamas penkiolikos, to daryti nebenorėjau. Prikalbinau picų kepėją, kad pamokytų kepti picas. Pabandęs užsikabinau. Susitariau su kavinės savininku, ir jis įdarbino mane pusei dienos. Kepdamas picas per petį stebėjau, kaip gaminami grilio patiekalai. Ištaikęs momentą, pamėgindavau ir aš kokį kepsnį ar šašlyką iškepti. Todėl, kai darbinausi renginių salėje, galėjau įtikinti, jog nesu visai „žalias“, kad galiu dirbti virėju.
– Kada supratote, kad maisto gaminimas – Jūsų pašaukimas?
– Užsikabinau iš karto. Degiau noru kuo daugiau išmokti: stebėjau, kaip dirba šefai, ieškojau papildomų darbų, sukinėjausi didžiausiuose banketuose. Taip įgijau ne tik patirties, bet užmezgiau ir pažinčių. Mano karjera įgavo pagreitį. Maždaug po ketverių metų buvau pakviestas dirbti į klubą „New York“. Negalėjau atsisakyti ir italo, kuris kūrė naują restoraną ir ieškojo lietuvių virėjų, pasiūlymo. Apie metus derinau abu darbus. Sekėsi puikiai, kol supratau, kad viską, ką galėjau, šiose virtuvėse išmokau. Išėjau, nes norėjau tobulėti.
– Dažnai girdime, kad daug savo srityje pasiekę šefai prieš tai patirties sėmėsi užsienyje. Ar Jums teko padirbėti svečioje šalyje?
– 2009 metais paskatintas bičiulio išvažiavau į Kiprą. Per pažintis man pasisekė įsidarbinti aukšto lygio viešbučio „Four Seasons“ restorane. Šefai virtuvei vadovavo taip, kaip rodo filmuose. Tad tikrai buvo iš ko ir ko pasimokyti. Kalbėjau angliškai, turėjau virėjo darbo patirties ir didžiulę motyvaciją, tad skusti bulvių ir ten neteko. Sezonas saloje trunka devynis mėnesius, jam pasibaigus grįžau į darbą „New York“ restorane, kad kitą vasarą vėl išvažiuočiau į Kiprą.
– Bet užsienyje nepasilikote, kas parvedė atgal į Lietuvą?
– Mano tikslas buvo didesnis stažas, didesnis patirties bagažas, geresnis CV. Su tuo ir grįžau. Tada sulaukiau restorano „Grill London“ kvietimo. Vėl nauja patirtis, įvairiausi seminarai, meistriškumo mokymai… kol viską sustabdė karantinas. Jam pasibaigus, į tinklą negrįžau, pagalvojau, kad ir jame visos galimybės augti jau išsemtos.
– Virtuvės šefas-virėjas, pasiekęs aukštą profesinį meistriškumą, atsakantis už visą maisto gamybos procesą. Papasakokite, kiek laiko Jums prireikė šiam lygiui pasiekti.
– Prieš antrą karantiną mane susirado naują restoraną kuriantys „Čili Picos“ savininkai ir pakvietė dirbti kūrybiniu šefu-technologu. Tai buvo kitas lygis, karjeros laiptelis, apie kurį svajoja kiekvienas virėjas. Ant jo užkopiau turėdamas dešimties metų virėjo darbo stažą. Nuo tada jau ir dirbu šefu – esu paleidęs į darbą ne vieną restoraną, tarp kurių ir Valdovų rūmuose esantis restoranas „Valdovai“.
– Kada pradėjote galvoti apie nuosavą verslą, ar nebuvo sudėtinga rasti savo nišą maitinimo sektoriuje?
– „Cateringo“ (maitinimo išvažiuojamuosiuose renginiuose) idėją brandinau ne vienus metus. Verslas įsibėgėjo pamažu. Iš pradžių aptarnavome nedidelius renginukus, o praėjusiais metais jau įsisukome visu greičiu. „Cloud Kitchen catering“ projektą didžiausioje renginių, vestuvių ir švenčių parodoje „Evento‘23“ pristatėme kaip unikalų ir pirmą visose Baltijos šalyse mobilų restoraną. Sukaupta didžiulė patirtis, tad mano suburta komanda gali tenkinti bet kokius klientų pageidavimus – atvažiuojame į vietą su savo stalais, visa reikalinga įranga ir autobuse, kuriame įrengta profesionali virtuvė, gaminame įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalus.
– Filmuose, per televiziją rodomuose kulinarijos projektuose kuriamas valdingo virtuvės „karaliaus“ įvaizdis. Koks šefas esate Jūs?
– Ekspresyvus, reiklus ir nenustygstantis. Esu perfekcionistas – noriu aukščiausios maisto kokybės ir aukščiausio aptarnavimo lygio.
– Darbas užima nemažą Jūsų gyvenimo dalį, ar lieka jame vietos šeimai, pomėgiams?
– Būdamas 28-erių susipažinau su Deimante. Prieš penkerius metus susituokėme, auginame sūnų Joną. Kad daugiau laiko praleistume kartu, užkrėčiau žmoną gaminimu. Dabar abu sukamės „Cloud Kitchen“ versle – Deimantė gamina desertus. Laisvalaikiu mėgstame keliauti, vis dar pažaidžiu futbolą.
– Ar restorano šefas ir namuose šefas? Kas dažniausiai sukinėjasi šeimos namų virtuvėje? Galbūt turite mėgstamiausią patiekalą?
– Namuose tikrai gaminu – ir kasdienius, ir restoraninius patiekalus. Nepatikėsite, bet pusryčiams labai mėgstu avižinę košę. O gaminti labiausiai patinka jautienos steiką su bulvių šimtalapiu, grilyje keptais grybais ir smidrais.
– Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, prašėte kalbėti su Jumis žemaitiškai. Ar pasiilgstate Plungės, bendravimo gimtąja tarme?
– Žmona – dzūkė, tad ir namuose, ir darbe kalbame literatūriškai. Kai noriu pakalbėti žemaitiškai, skambinu tėčiui ar seneliams.
– Paskutinis klausimas – apie verslo svajones, asmenines ambicijas. Apie ką kalbėtume su Tadu Paplausku, jeigu paskambinčiau Jums po dešimties metų?
– Galvoju, pasakočiau jums, kad verslą perdaviau jaunimui, o pats mėgaujuosi kūrybiniu darbu. Restoranų sektoriuje dešimt metų – ilgas laikas. Klientų poreikiai keičiasi labai greitai, net trumpam negali užmigti ant laurų, privalai nuolat galvoti, ką naujo, išskirtinio gali pasiūlyti. Su personalu juokaujame, kad jeigu jau autobuse restoraną įrengėme, tai gal kitas žingsnis – traukinio vagonas, laivas… o gal net lėktuvas. Juk ne be reikalo vadinamės „Cloud Kitchen“ („Debesų virtuvė“).
– Ačiū už pokalbį. Įdomių Jums idėjų, gerų darbuotojų ir sėkmės įgyvendinant verslo sumanymus!
