Lietuviai gana santūrūs – neskuba nei girti, nei peikti. Jei ne šventės ir ne jubiliejiniai renginiai, vargu ar surastume tinkamą momentą ištarti ačiū tiems, kas tos padėkos nusipelnę. O ir žmonės, kuriems dėkojama, kuklinasi, tarsi susigėsta, kad buvo pastebėti ir išskirti iš kitų. „Per daug mane išgyrė, nepelnytai, nežinau, kaip čia taip išėjo…“ – šiuos žodžius ištarė mums Danutė Raustienė, išgirdusi, kad norime pasikalbėti su žmonių širdžių numylėtine, kaip ji buvo pavadinta per Žemaičių Kalvarijoje vykusią vasaros šventę.
Žemaičių Kalvarijoje apsigyveno prieš 40 metų
D. Raustienė miestelyje, garsėjančiame ypatinga religine aura, gyvena nuo 1984-ųjų, kai su vyru Jonu įsikūrė pastatytame naujame name. Ir iki tol sutuoktinių gyvenimas sukosi šio kalvoto krašto žemėse – Gečaičių, Rotinėnų, Žernių kaimuose.
Rausčių sodyba tvarkinga – aplink erdvus žemės sklypas, kuriame vaismedžių sodas, tvenkinys, pavėsinė, sūpynės – visa, ko reikia, kad aplinka džiugintų akį ir būtų patogi gyventi. Puoselėti grožį šeimininkams padeda kartu gyvenanti dukra Violeta su šeima.
Sklype, visai šalia kelio, stovi koplytėlė. Tokie memorialiniai statiniai – ženklas, kad šeimininkai yra religingi žmonės. D. Raustienė sakė pamaldumą perėmusi iš savo močiutės. Pamena, kad jau nuo penkerių metų kartu su ja eidavo į šv. Mišias bažnyčioje, kaip nesiskųsdama pėsčiomis nužingsniuodavo tris kilometrus ir tiek pat atgal. Šviesiausiuose vaikystės prisiminimuose – kunigas, kuris mažuosius parapijiečius už kantrybę pavaišindavo saldainiais. Anuomet – 1955-aisiais – niekas vaikų saldumynais nelepino, tad net paprasčiausias ledinukas džiugindavo lyg didžiausia dovana.
Su parapijiečiais kartu ir džiaugsmo, ir liūdesio valandą
Gražūs santykiai su Bažnyčia Danutę siejo visą gyvenimą. Žemaičių Kalvarijos šventovė jau šimtmečius garsėja Didžiaisiais atlaidais. Žinome, kad jie į miestelį pritraukia tūkstančius tikinčiųjų, bet retas kuris įsivaizduojame, kiek darbo reikalauja pasiruošimas svarbiausiai Telšių vyskupijos šventei. Ir ruošiasi jai visa tikinčiųjų bendruomenė. D. Raustienė – viena iš tų parapijiečių, kurie neskaičiuoja valandų pindami vainikus, tvarkydami šventorių ar valydami maldos namus. Kaip pati sakė, daugiau laiko tam pradėjusi skirti gal prieš dešimt metų, kai išėjo į pensiją.
Maždaug prieš metus moteris priėmė klebono Modesto Ramanausko siūlymą tapti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios varpininke. Ir nuo tada jos pilna visur – Danutė prižiūri švarą maldos namuose, šventoriaus aplinką. Ji skambina varpais pranešdama apie dangun išėjusią sielą, pasirūpina, kad su artimuoju atsisveikinantys miestelio gyventojai rastų tvarkingą šarvojimo salę. Paprašyta kartu su kitais trimis giedotojais gieda per laidotuves.
D. Raustienė ne tik liūdnų, bet ir pačių džiugiausių žmogaus gyvenime įvykių sūkuryje – kartu su vienuole Zita papuošia Dievo šventovę vestuvėms ir su jaunaisiais džiaugiasi jų Santuokos sakramento akimirkomis.
„Padėti nesitikint atlygio“
Per miestelio šventę, vykusią liepos mėnesio pabaigoje, kalvariškę už žmogiškųjų vertybių sklaidą, pasiaukojimą ir rūpestį, pagarbą kiekvienam Žemaičių Kalvarijos gyventojui apdovanojo Seimo narys Jonas Varkalys. Pavadinęs moterį žmonių širdžių numylėtine, linkėjo, kad džiugių įvykių – vestuvių ir kitokių švenčių – Danutės darbe būtų daug daugiau nei liūdnų.
Paklausta, kas jai yra didžiausia vertybė, Danutė iš karto atsakė: „Padėti nesitikint atlygio.“ „Kiek turiu jėgų, tiek ir padedu. Kaimynė išeina į darbą, jos mamą pažiūriu, anksčiau kita senute rūpinausi. Kažkaip nuo mažens buvau pripratusi vyresniems pagelbėti, matyt, todėl, kad su močiute augau. Žmonės juk turi matyti šalia esantį, nepraeiti pro šalį, kai jiems reikia pagalbos. Vienintelis atlygis, kurio tikiuosi, kad ir kiti padės mano vaikams, anūkams…“ – tęsė mintį kalvariškė.
Visi būryje, tvirtai šaknis suleidę
D. Raustienė 28-erius metus išdirbo vaikų lopšelyje-darželyje auklėtojos padėjėja. Kasdien buvo tarp žmonių, todėl ir dabar džiaugiasi galinti išeiti iš namų, būti reikalinga.
Reikalinga ji ir savo šeimai. Su vyru Jonu jiedu užaugino du sūnus ir dvi dukras. Vienas iš sūnų – Edvardas – čia pat šalia tėvų namų, kitapus kelio, su šeima įsikūręs. Dukra Violeta su vyru, kaip jau minėjome, dar arčiau – tame pačiame name su tėvais gyvena.
Ranka D. Raustienė parodo ant kalvos stovintį sesers Irenos namą. Brolio Zigmo sodybos nematyti, bet ir jis netoli nuo seserų nukeliavęs. Laikosi giminė būryje tvirtai šaknis į Žemaičių Kalvarijos žemę suleidusi.
Kiek tolėliau – Plungėje – sūnus Arvydas su šeima įsikūręs, jauniausioji dukra Janina Mažeikiuose gyvena.
Turi tradiciją kartu keliauti
„Turime jau aštuonis anūkus, dvi proanūkes – abi jos Airijoje auga. Dažnai mūsų šeima susirenka. Suvažiuojame visi per šventes, gimtadienius. Kartu valgome Kūčių vakarienę, kartu į šv. Mišias nueiname. Nuo mažens išmokėme vaikus giedoti, tad dabar, prireikus kokias metines paminėti, visi susėdame prie stalo ir giedame kartu“, – pasakojo Danutė.
Pasakojo ir apie kitą gražią tradiciją: šeima kasmet išvažiuoja į kelionę – pasižvalgyti po Lietuvą ar kaimyninę Latviją. Ir taip jau dešimt metų. Anksčiau savaitgalio išvykas suplanuodavo dukra Janina, dabar jau anūkė Kamilė. Keliauja mašinomis, žvalgosi po pilis, susipažįsta su pakelės miesteliais, užsuka į turistus traukiančias lankytinas vietas, o vakare kartu ilsisi užsisakytoje sodyboje. „Šiemet į ekskursiją po Rokiškio apylinkes net dvidešimt vienas šeimos narys išsiruošė. Ir nauji įspūdžiai, ir galimybė kitoje aplinkoje kartu pabūti“, – džiaugėsi tradicija Danutė.
Kelionių būta ir anksčiau, kai sutuoktiniai dar turėjo pienininkystės ūkį. Už kokybišką pieną superkančios žaliavą perdirbimo įmonės ne kartą jiems dovanojo ekskursijas į tolimas šalis.
Rudenį minės santuokos 55-metį
Besikalbant išaiškėjo, kad šį rugsėjį pora minės bendro gyvenimo 55-metį. Paprašyta prisiminti draugystės pradžią, moteris pasakojo, kad jiedu buvo klasės draugai, kartu mokėsi. „Iš mūsų bendraklasių trys poros susituokė. Ir visos iki šiol drauge gyvena. Mokykloje mudu nedraugavome – nepatiko man tas vaikinas, ir net neklauskit, kodėl. Baigusi aštuonias klases iš karto pradėjau dirbti, Jonas išvažiavo mokytis traktorininku, o baigęs mokslus grįžo į gimtąjį kaimą. Gyvenome abu Rotinėnuose, susitikdavome dažnai, tačiau net minties neturėjau, kad už jo ištekėsiu“, – prisipažino kalvariškė.
Bet, kaip sakoma, meilė neklausia… Atėjo laikas, ir Danutė širdimi į Joną pažiūrėjo – draugavo juodu dvejus metus, o būdami devyniolikos ėmė ir susituokė. Graži buvo šventė – su vaišių stalais, puošniais apdarais ir muzikantais. Tik ne visi laime švytėjo. „Mama ir močiutė mano pasirinkimui nepritarė. Prisimenu, kaip jos verkė per mudviejų vestuves. O vėliau, kol gyvos buvo, džiaugėsi, kad nesikišo į mano reikalus, kad neuždraudė už Jono tekėti. Mudu taip pat į savo vaikų gyvenimus stengiamės nesikišti, matyt, todėl turime puikius žentus ir šaunias marčias.“
