„Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 11, 19a; 12, 1).
Žolinė – pati gražiausia Mergelės Marijos garbei skirta šventė. Nuo apaštalų laikų Bažnyčioje gyvuoja mokymas, kad Marija po mirties su siela ir kūnu buvo paimta dangun. Senas padavimas, kuris savo smulkmenomis nėra tikras, tą įvykį nupasakoja tokiu būdu. Prie Marijos mirties patalo susirinkę visi apaštalai, nebuvę tik Tomo. Po kelių dienų atvykęs ir Tomas, bet jau radęs Mariją palaidotą. Norėdamas paskutinį kartą pamatyti Dievo Motiną, Tomas paprašęs, kad būtų atidarytas karstas. Tačiau karste nebebuvę Marijos kūno, tik vienos gėlės. Kadangi, pagal aną padavimą, Marijos karste buvo rasta gėlių, kilo paprotys per Dangun Ėmimo šventę šventinti gėles, žoles, varpas ir vaisius, prašant, kad tos gėrybės nekenktų žmonių ir gyvulių sveikatai.
Kodėl Marija tokia svarbi katalikų tikėjime? Kartais netgi atrodo, kad jai skiriamas didesnis dėmesys negu Jėzui.
Spausdiname mūsų klebono dekano Juliaus Meškausko pamąstymą.
Švęsime Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmę. Mums, keliaujantiems žemiškoje tikėjimo kelionėje, ši tikėjimo tiesa ypač svarbi. Ji guodžia, ramina kiekvieno tikinčiojo sielą, nes dvasios akimis šioj tiesoj regime vilties ženklą – Marijos pergalę. Marija mums yra pavyzdys neprarasti vilties sunkumų ir kasdienių rūpesčių, problemų akivaizdoje. Marijos gyvenimo pavyzdys rodo kryptį: kai Dievas žmogaus gyvenime pirmoje vietoje, tuomet ir visa kita savo vietoje. Marija visuomet ieškojo to ir galvojo apie tai, kas dangiška, o ne žemiška. Ne veltui, nors ir pažymėtas daugybe skaudžių išgyvenimų, jos gyvenimo šventumas, asmens šventumas tapo pirmavaizdžiu viso to, kas laukia ištikimai keliaujančių žemiškosios Bažnyčios gretose su Kristumi ir dėl Kristaus. Dažną kartą žmogus nepastebi Dievo veikimo savo gyvenime, nesusimąsto apie Kryžiaus šviesoje spindinčią dovaną mums, nes širdį dengia puikybės, išdidumo ir savimylos šarvai. Atsidavimas Marijai, gyvenimas Jos dvasia gydo tą mūsų aklumą, suteikia širdims galią mylėti ir patiems pajusti, jog esame mylimi. Dievo Motinos gyvenimo liudijimas yra tas kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas iš mūsų.
Bažnyčios tikėjimą, kad Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus Gimdytoja, su siela ir kūnu buvo paimta į dangiškąją garbę, perduotą tradicijos, 1950 m. popiežius Pijus XII paskelbė dogma – visiems tikintiesiems privaloma tikėti tiesa. Tai nebuvo naujai „išrasta“ tiesa. Nuo ankstyviausių krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog ši ypatinga šventoji, išrinkta būti Dievo Motina, negalėjo paprasčiausiai likti žemėje. Efezo Bažnyčios Susirinkimas 431 m. oficialiai apibrėžė Jėzaus Motinos vaidmenį ir vertę Bažnyčioje. Tad jau tuomet Rytų Bažnyčioje buvo minima Dievo Motinos išaukštinimo šventė, kuri šeštojo šimtmečio pabaigoje buvo pradėta minėti rugpjūčio 15–ąją.
Kviečiu Jus, mieli parapijiečiai, aktyviai ir sąmoningai dalyvauti Žolinės iškilmėse, kurios yra vilties ir paguodos ženklas, kreipiantis mus dangiškos tikrovės link, numalšinančios giliausius žmogaus širdies troškimus, pripildančios gyvenimą prasmės, atnešančios sielai džiaugsmą ir ramybę.
Iki susitikimo Dievo namuose!
Dekanas klebonas Julius MEŠKAUSKAS
