Kuliškė Rasa Viršilienė yra medžiotojo ir pagarsėjusio virėjo iš žvėrienos Zigmanto žmona. Panašu, kad ir ji trokšta būti gamtoje – tapo prisiekusia žveje.
„Į mūsų šeimos pomėgį žiūrint su humoru išeina, kad vyras medžioja, o aš gaudau…“ – juokavo moteris.
Rasą žūklė sužavėjo dar vaikystėje. „Kaimynų berniukai man prie vytelės pririšdavo valą, užmaudavo kokią nors plūdelę, pritvirtindavo kabliuką ir eidavome į pro Rietavą tekančią Jūros upelę žvejoti, – pasakojo ji. – Esu iš tos pusės kilusi. Vėliau gyvenimo kelias atvedė į Kulius. Dabar dažniausiai čia esančiuose tvenkiniuose ir žvejoju. Žūklei neabejingas ir vyras. Prie namų turime didoką tvenkinį, kuriame yra visokių žuvų, tad neretai ir savo valdoje meškerioju. O šiaip mes dažniausiai žvejojame pirmajame Kulių tvenkinyje, prie kavinės „Karčema“, kartais išsiruošiame į Miniją. Kulių tvenkinyje buvo užkibusi gal dešimties kilogramų lydeka, bet neturėjau pasiėmusi graibšto ir ji nutrūko. Esu nemažai sugavusi po kelis kilogramus sveriančių lynų, karšių.“
Moteris prisipažino, kad jai turbūt reikia adrenalino, vis norisi kažką patirti: „Manau, kad sergu žvejybos liga – patupiu ir ant ledo.“
Rasa, kalbėdama apie savo pomėgį, prisiminė vieną linksmą nutikimą per žvejybą: „Turėjome katiną Pumpurį, kuris visada stebėdavo mūsų žūklę. Kartą drauge su manimi žvejojo sūnus ir dukra. Ir užkibo man didoka žuvis. Aš džiaugsmingai ištraukiau žuvį į krantą, o Pumpuris capt ją ir sučiupo. Žuvis nemaža, Pumpuris vos nulaiko, bet tempia ją su visa meškere. Mes bėgame iš paskos, šaukdami, kad atiduotų. Pagaliau numetė katinas žuvį, bet jau apdraskytą. Tai buvo didokas raudonas karosas. O kad būtų kas nufilmavęs…“
