„Prasideda pavasaris, ir imu įsivaizduoti, kaip Lietuvoje tirpsta sniegas, pražysta plukės…“

Parašė:  2020-05-06

Ne veltui sakoma, kad gera ten, kur mūsų nėra. Su panašiais jausmais jau dvylika metų gyvena plungiškis Jonas Narkus. Tiesa, dabar jį pavadinti plungiškiu gal ir neišeitų, nes neseniai 80 metų jubiliejų atšventęs vyras tik vasaromis grįžta į Platelių kraštą. Čia, apsistojęs pažįstamų sodyboje, imasi medžio drožybos. Būtent tokį – talentingą ir originalumu išsiskiriantį medžio meistrą, kuriantį iš Karelijos beržo ir net medžioklės trofėjų, – vyresnės kartos plungiškiai jį ir prisimena. Tad ir mes užsukome su žinomu kraštiečiu drožėju pasikalbėti.
„Teko su bičiuliu dirbti Ispanijos kurorte Benidorme. Ten ir
„susirgau“ pietų liga. Nebenorėjau grįžti ten, kur žiemą šalta, kur reikia kasti sniegą, ruošti malkas. Tad prieš dvylika metų pasitaikius progai viską pardavėme ir išsikraustėme į Tenerifę. O šiemet paskutiniu lėktuvu į Lietuvą grįžau“, – trumpai apie savo išvykimą į šiltesnius kraštus papasakojo J. Narkus.
Ko gero, daugeliui įdomu, kaip žmogus, kurio gyvenime jau viskas nusistovėję, kai, rodos, turėtų džiaugtis užtarnautu poilsiu, dienas leisti savo malonumui, ima ir leidžiasi į tokią avantiūrą – išsikrausto gyventi į svetimą šalį. „Plungėje tikriausiai antro tokio egzemplioriaus nėra“, – juokėsi pašnekovas. Ir pridūrė, jog niekada nebuvo prisirišęs prie vienos vietos.
Nausodžio seniūnijos Kalniškių kaime J. Narkus gimė ir užaugo. Vėliau gyvenimą kūrė Platelių miestelio pašonėje esančiame Beržore. Kaip pats prisiminė, toje vietoje, kur jo sodyba buvo, anksčiau žmonės tik bulves augindavo. Sodinęs medžius, savo rankomis puoselėjęs sodybą Jonas ryžosi ją parduoti ir kraustytis į miestą. O iš ten, kaip ir minėta, į tolimąją Ispaniją. „Dabar gailiuosi pardavęs Beržoro sodybą. Mano pasodinti medžiai jau dideli užaugę. Jei tik galėčiau, nusipirkčiau vėl“, – su nostalgija svarstė meistras.
Kadangi iš svečios šalies J. Narkus grįžta vienas, smalsavome, ar nėra nuobodu dienas leisti. „Jūs nepatikėsite, kiek aš turiu reikalų“, – tvirtino vyras. Pažvelgę atidžiau, pamatėme, ką jis turėjo galvoje – sodyboje išdrožtas kryžius.
Iš pradžių Jonas kryžių ketino pastatyti ant mamos kapo, bet planai šiek tiek pasikeitė. Nors ir ne savoje sodyboje per vasarą glaudžiasi, čia jis turi įsirengęs dirbtuves. Jose ir praleidžia didžiąją dienos dalį. Iš medžio daro vazas, dubenis vaisiams sudėti, dar kokį baldelį sumeistrauja.
Pasiteiravome, iš kur ima medžiagos dirbiniams. Meistras atsakė, kad Lietuvoje turi draugų ir pažįstamų, kurie ir parūpina medienos. Pačiam labiausiai patinka dirbti su trešne, beržu. „Trešnės tekstūra labai graži, raštai gražūs, bet yra problema – ji sunkiai džiovinama, skyla“, – pridūrė Jonas.
Iš kur talentas, gal kokius mokslus baigė? „Jokių mokslų nebaigiau. Vaikystėje gyvulius ganydamas švilpynes droždavau, – kalbėjo jis. – Nuo šešiolikos metų dirbti pradėjau ir taip visą amžių su mediena.“.
Ilga laiką J. Narkus dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Teko ir Plungės tautodailininkų sąjungos nariu pabūti. Bet niekada nemėgo viešumo, tad ir savo darbų eksponuoti, parodų organizuoti nesiveržė. „Per bendras parodas būdavo mano darbų, bet atskirai ne. Prieš kurį laiką turėjau prikaupęs nemažai dirbinių, lyg ir buvo sukirbėjusi mintis apie parodą, bet pagalvojau apie laukiančius vargus ir atsisakiau tos minties“, – neslėpė drožėjas.
Tad kur keliauja per vasarą sukurtos vazos, dubenys? „Turiu nuolatinių klientų, kurių namuose ar kiemuose mano darbai ir atsiduria. Šiems metams gavau užsakymą keturis zuikius padaryti“, – atsakė Jonas.
Knietėjo sužinoti, ar visą gyvenimą su medžiu draugavus grįžus į Tenerifę nekyla rankos ką nors sumeistrauti. „Ten bet kur nedirbsi ir tekinimo staklių nebirbinsi. O ir beržų, alksnių ten nėra“, – paaiškino jis.
Sužinoję, kad J. Narkus dar prieš išvykdamas iš Lietuvos anapilin jau buvo palydėjęs visus savo brolius ir seseris, o į gimtinę grįžta vienas, paklausėme, kas jį čia vilioja, ar nenuobodu dienas leisti vienam. Vyras pajuokavo, kad iki kaulų smegenų yra lietuvis ir be Lietuvos, jos gamtos, miškų gyventi negali. (Beje, apie miškus – kitame pokalbyje su Jonu Narkumi.)
, , , pražysta plukės… Ir noriu į mišką. Man nereikia žmonių, mėgstu vienatvę“, – atsisveikindamas sakė Tenerifės plungiškis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Velykos… KITAIP (0)

Ar pavasaris, ar artėjančios Velykos čia kaltos, bet pastebiu, kad niūrių atspalvių nuotaikas vis dažniau keičia […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
2019-11-29
Streikmetis (1)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas