Mažeikiškis muzikos mokytojas Vidmantas Alčauskis vienas išsiruošė į Portugalijos Šv. Jokūbo (arba kitaip – Camino de Santiago) kelią ir per 12 dienų nuo Porto iki Santiago de Compostela miestų nuėjo 335 kilometrus. Kelyje teko įveikti ir 36 kilometrų vienos dienos etapą, keliauti per karštį bei kopti į kalnus.
Vis dėlto, ne mažiau svarbi kelionės dalis buvo sutikti žmonės. Su kitais piligrimais užsimezgę pokalbiai, netikėti susitikimai ir istorijos, kurias išgirdo pakeliui, jam tapo neatsiejama Camino patirties dalimi.
Svarbiausi – žmonės
Nors į Portugalijos Camino kelią V. Alčauskis išsiruošė vienas, kelyje visiškai vienišas neliko. Piligrimai vieni kitus atpažįsta iš kuprinių, pasisveikina, užmezga pokalbį, o vakare susitinka nakvynės vietose. Taip natūraliai susiformuoja laikinos kompanijos – vieni žmonės atsiveria labiau, kiti lieka santūresni, tačiau kiekvienas į kelią atsineša savo istoriją.
Įdomiausia, kad kelionės metu sutikti žmonės ne visuomet dingsta visam laikui. Kartais keliai išsiskiria kelioms dienoms, o vėliau piligrimai vėl netikėtai susitinka.
„Su pirmuoju piligrimu iš Vokietijos mes pradėjome eiti kartu, o paskui visas tas dvi savaites nesimatėme. Ir tik Santiago mieste susitikome vidury aikštės. Tokie stebuklai – atrodo, galėjai vieną minutę kitur pasukti, kur nors ilgiau pastovėti, ir būtum prasilenkęs“, – šypsojosi V. Alčauskis.
Piligrimystės pabaigoje jo laukė ir oficialūs Camino ritualai – piligrimų centre reikėjo užregistruoti kelionę, pateikti kelyje rinktų antspaudų piligrimo pasą ir pasiimti „Compostela“ – oficialų dokumentą, patvirtinantį, kad piligrimas įveikė Šv. Jokūbo kelią.
Vėliau V. Alčauskis aplankė Šv. Jokūbo kapą ir dalyvavo šv. Mišiose. Būtent per jas jo laukė dar vienas netikėtas susitikimas – vienas iš kunigų pasirodė esąs jo bendrakeleivis iš italų grupės.
Į kuprinę – tik tai, ko reikia
Į Camino kelią V. Alčauskis išsiruošė su 7 kilogramų kuprine. Keliautojas laikėsi principo, kad kuprinė turėtų sverti apie dešimtadalį žmogaus svorio, todėl daiktų stengėsi įsidėti kuo mažiau. Joje tilpo laisvalaikio batai, dvejos kelnės, dveji marškiniai, drabužiai vėsesniam ir lietingam orui.
Vis dėlto ne viskas, kas atsidūrė kuprinėje, buvo panaudota. Tarp nereikalingų daiktų liko užrašų knygutė ir ispanų kalbos žodynėlis – dienoraštį jis planavo rašyti, o kalbos pasimokyti kelionėje, tačiau tam taip ir neatsirado laiko.
„Galvojau, kad ranka rašysiu dienoraštį, bet viską atliko telefonas. O vakarais vykdavo socialinis gyvenimas – susirenka skirtingos kompanijos, nėra kada rašyti. Buvau pasiėmęs ir ispanų kalbos žodynėlį, nes studijuoju ispanų kalbą ir galvojau, kad pasimokysiu šnekamosios kalbos, bet jo taip ir neprireikė“, – pasakojo V. Alčauskis.
Kelionėje teko bendrauti su įvairių šalių piligrimais, todėl V. Alčauskiui pravertė anglų, vokiečių, rusų ir ispanų kalbos. Nors ispaniškai jis dar nekalba taip laisvai, kad galėtų susišnekėti bet kokioje situacijoje, paprastiems pokalbiams ir užsakymams restorane šios kalbos žinių užteko.
Dauguma Portugalijoje sutiktų žmonių taip pat kalbėjo angliškai, o Ispanijoje susikalbėti kartais buvo sudėtingiau dėl skirtingų tarmių.
Treniruotis neprireikė
Prieš 7 metus mažeikiškis su žmona jau yra ėjęs Camino de Santiago keliu. Tik tą kartą pasirinko Ispanijos šiaurėje besidriekiantį ir gerokai sudėtingesnį maršrutą – kalnuotą Camino Primitivo. Tuomet kelionei teko ruoštis specialiai – mažeikiškiai porą kartų vyko į Zakopanę vaikščioti kalnuose.
Šį kartą V. Alčauskis prieš kelionę specialiai nesitreniravo. Tam įtakos turėjo ir pasirinktas maršrutas – pirmosiomis dienomis kelias driekėsi palei Atlanto vandenyną, todėl nebuvo stačių įkalnių. Per tas dienas kojos spėjo priprasti prie krūvio, nors jau antrą dieną dėl susiklosčiusios nakvynių situacijos teko nueiti gerokai daugiau, nei planuota – net 36 kilometrus.
Didžiausiu fiziniu išbandymu šios vasaros kelionėje tapo viena maršruto atkarpa. Norėdamas išbandyti skirtingus kelius, V. Alčauskis pasirinko ir vadinamąjį dvasinį maršrutą, kuriame laukė kopimas į Armenteiro vienuolyną. Devynis kilometrus teko kilti į įkalnę, o tą dieną temperatūra viršijo 30 laipsnių.
„Ta diena buvo sudėtingesnė. Kitomis dienomis maršrutas buvo sąlyginai lengvesnis, ypač pradžioje, kai eini palei Atlanto vandenyną“, – prisiminė pašnekovas.
Karštį einant palei vandenyną šiek tiek sušvelnino vėjas, o kitomis dienomis keliautojas stengėsi į kelią išsiruošti dar anksti ryte.
Nakvynes planavo iš anksto
- Alčauskis nakvynes susiplanavo dar prieš išvykdamas. Keliaudamas vienas ir žinodamas, kad rugpjūtis Portugalijoje ir Ispanijoje yra atostogų metas, jis nenorėjo rizikuoti, kad pakeliui neberas laisvų vietų. Nakvynes rezervavo iš anksto, pasirinkdamas tokias, kurias prireikus buvo galima atšaukti.
Vis dėlto toks planavimas turi ir kitą pusę – iš anksto sudėliotas maršrutas mažiau leidžia prisitaikyti prie netikėtų aplinkybių. Pavyzdžiui, pakeitus planus dėl lietaus ar stipraus vėjo, rezervacijos ne visada leidžia laisvai persidėlioti kelionę.
Pirmojo Camino metu V. Alčauskis su žmona dėl nakvynių spręsdavo jau kelionės metu. Iš pradžių toks neapibrėžtumas kėlė nemažai streso, tačiau po kelių dienų keliautojas suprato, kad ne viską būtina kontroliuoti.
„Paskui įvyksta psichologinis lūžis – supranti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso. Atrodo, kad pats dangus ir visata tau padeda, o daugelis dalykų, dėl kurių jaudiniesi, natūraliai išsisprendžia“, – tikino V. Alčauskis.
Pajūrio kelias nustebino
Kad užtektų jėgų ilgiems etapams, keliautojas dieną rinkdavosi lengvesnį maistą, o sočiau pavalgydavo vakare. Portugalijos ir Ispanijos pakrantėse jo laukė ir kitokia nei įprasta virtuvė – šiame Atlanto regione gausu jūros gėrybių, todėl kelionėje jis ragavo aštuonkojų, kalmarų, midijų ir sepijų.
„Juokauju, kad turėjau dvi savaites pasninko – nuo mėsos susilaikiau. Kam ten valgyti mėsą, jeigu yra jūros gėrybių? Tas regionas garsėja jūros gėrybėmis, ten galima paragauti tikrai šviežių produktų. Pietų metu dažniausiai rinkdavausi lengvą užkandį, nes dar būdavau kelyje, o pagrindinis valgymas būdavo vakare“, – kalbėjo V. Alčauskis.
Kelionėje jį lydėjo ne tik kitoks maistas, bet ir pažįstamas, tačiau vis dar žavus kraštovaizdis. Pirmą kartą Camino keliu keliaudamas mažeikiškis labiausiai nustebo dėl vadinamosios žaliosios Ispanijos – miškų, pušynų ir gamtos, vietomis primenančios Lietuvą.
„Eini ir kartais, išskyrus tuos eukaliptų miškus, įeini į tokius pušynus, kur atrodo, kad esi Lietuvoje. Atrodo, grybų reikėtų ieškoti“, – apie kelionės metu pamatytą gamtą pasakojo mažeikiškis.
Kelyje atsiveria labiau
- Alčauskiui Camino kelionėje įsiminė ne viena konkreti istorija, o daugybė pokalbių su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Susitikę piligrimai dažniausiai vienas kito pirmiausia paklausdavo, iš kur yra ir kodėl leidžiasi į šį kelią. Pastarasis klausimas, pasak pašnekovo, ilgainiui privertė ir jį patį susimąstyti, kokia buvo jo kelionės priežastis.
Pašnekovo teigimu, Camino aplinka žmones tarsi paskatina būti atviresnius. Žinodami, kad greičiausiai daugiau niekada nesusitiks, nepažįstamieji lengviau papasakoja apie savo gyvenimą, išgyvenimus ir tai, ko kasdienybėje galbūt nepasakytų net artimesniam žmogui. V. Alčauskiui teko išgirsti ir sunkių istorijų – apie artimųjų ligas, mirtį, neįgyvendintas ar kaip tik įgyvendinamas svajones. Tokie pokalbiai privertė kitaip pažvelgti ir į savo paties gyvenimą.
„Buvo toks momentas, kai pagalvojau, kad gal kažkas iš aukščiau mane ir išsiuntė į tą kelią, kad kitus išklausyčiau. Žmonėms kartais reikia ne patarimo, o žmogaus, kuris tiesiog išklausytų. Išgirsti nemažai sunkių istorijų, kurias paskui nešiesi su savimi, ir pradedi galvoti, kaip gerai pats gyveni, kad iš tikrųjų eini iš gero gyvenimo“, – mintimis pasidalijo pašnekovas.
Būtent tokiame atvirame bendravime jis įžvelgia ir „Camino angelus“. Šį pavadinimą primena Šventajame Rašte aprašyta Tobijo istorija, kai jaunuolį kelionėje lydėjęs žmogus galiausiai pasirodo esąs angelas. V. Alčauskio teigimu, panašių žmonių galima sutikti ir Camino kelyje – jie atsiranda tinkamu metu, padeda, įkvepia ar tiesiog savo istorija paskatina kitaip pažvelgti į gyvenimą.
„Turiu vilties, kad ir pats kam nors pasitarnavau kaip angelas. Aš ne angelas, bet gal kam nors tuo metu buvau jo angelas“, – sakė V. Alčauskis.
Buvo vietos mintims
Camino kelionėje V. Alčauskis neturėjo vienos konkrečios minties, kurią būtų nuolat nešęsis iki Santiago de Compostelos. Eidamas jis galvojo apie įvairius gyvenimo dalykus – artimų draugų netektis, dabartinį savo gyvenimo etapą ir sprendimus, kuriuos šiuo metu tenka priimti. Mažeikiškis pastebi, kad būtent kelionėse jam yra lengviausia sustoti ir susidėlioti mintis. Prieš septynerius metus, keliaudamas Camino su žmona, jis priėmė kardinalių sprendimų, tarp jų – išsikraustyti iš Mažeikių.
Šįkart tokių minčių taip pat netrūko, tačiau kelias nebuvo vien rimtas. Kartais, likęs vienas, V. Alčauskis dainuodavo ispaniškas dainas, o netikėti susitikimai ir smagūs nutikimai paįvairindavo kelionę. Pasiklydus padėdavo vietiniai, o likus maždaug 100 kilometrų iki Santiago jis sutiko daugiau vietinių ispanų grupių. Vieną jų, jaunuolių kompaniją, pagal dainavimo manierą net palaikė andalūziečiais – muzikanto ausis atpažino regionui būdingą skambesį. Su šia kompanija jis kurį laiką keliavo kartu, lydimas dainų ir plojimų ritmo.
Jeigu susiruošei – eik
Kelyje netrūko ir linksmų išbandymų: vieną rytą Vidmantą pažadino prie pat ausies užriaumoję vilkšuniai. O kartą plepėdamas su bendrakeleiviais nuklydo ne tuo keliu, o po 26 kilometrų žygio laukė dar vienas išbandymas – 659 laipteliai iki nakvynės vietos. Tačiau artėjant prie Santiago nuotaika netikėtai pasikeitė. Likus visai nedaug iki tikslo, mažeikiškis pajuto ne vien džiaugsmą, bet ir keistą liūdesį – norėjosi sulėtinti žingsnį.
„Gyvenime kartais mes orientuojamės tik į tikslą ir, kai jį pasiekiame, ateina toks momentas – kas iš to, kas toliau? Toliau irgi reikia ką nors planuoti. Galbūt mes užmirštame pasimėgauti kasdienybe, pačiu ėjimu. Man pats įdomiausias dalykas buvo kiekvieną kartą sutikti nepažįstamus, skirtingus žmones, bendrauti, jausti Camino dvasią. Kai ateini į galutinį tašką, žinai, kad tokios dvasios jau nebebus“, – atviravo V. Alčauskis.
Kelionę jau baigęs pašnekovas tikino: Camino jam dar tikrai ne paskutinis – kitą kelią jis jau planuoja.
O tiems, kurie vis dar svarsto, ar ryžtis tokiai kelionei, mažeikiškis patarė per ilgai nedelsti: „Tiesiog eiti. Jeigu jau susiruošei – eik, nebegalvok.“ Pasak jo, kelyje sutiko ne vieną žmogų, kuris Camino planavo net kelerius metus, tačiau vis atsirasdavo priežasčių išvykimą atidėti.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
