Rugsėjo 12-oji Adolfinai ir Danieliui Rudžiams – ypatinga. Prieš šešiasdešimt metų jiedu vienas kitam prisiekė amžiną meilę, gyventi kartu skurde ir turte, laimėje ir nelaimėje, sveikatoje ir ligoje. Iki šiol sutuoktiniai laikosi duotosios priesaikos. Beveik tiek pat metų Rudžiai ir gyvena ten pat, Vainaičių kaime, kur užaugino savo vaikus, kartu sulaukė senatvės.
Tad leidžiamės į kelią – Stalgėnų seniūniją, Vainaičių kaimą. Vingiuodami stačiu keliuku per mišką, įvažiuojame į A. ir D. Rudžių sodybą. Kieme mus pasitinka sutuoktinių sūnus, o sodybos viduje šypsodamasi sveikinasi ir Adolfina. Pasidomėjus, kur gaspadorius, sužinome, kad Danielių prieš pusantrų metų į patalą paguldė sunki liga. Žinoma, gaila, jog nepavyko pasikalbėti su vyru, bet ponia Adolfina savo gyvenimo istoriją papasakoja ir už save, ir už sutuoktinį. Be to, pagelbėja ir sūnus – juk ne kartą su tėvuku apie jo jaunystę kalbėję.
Po vestuvių – į kariuomenę
Kaip prisiminė A. Rudienė, su savo išrinktuoju susipažino Milašaičių kaime vykusiame vakarėlyje. Jai tada buvo devyniolika, o Danieliui aštuoniolika metų. Kuris pirmąjį žingsnį žengė? „Nežinau, ko gero, Danielius. Pradėjo vakarėliuose kalbinti, dažniau šokiui kviesti, į namus lydėti“, – pasakojo ponia Adolfina. Ilgą kelią po to jaunikaičiui tekdavo iki namų parkulniuoti, bet ko dėl meilės nepadarysi. Po metų jaunuoliai susituokė. Anot moters, pokylio nebuvo: nuėjo į bažnyčią, prisiekė prieš Dievulį ir – visos vestuvės. „Jokių balių ir muzikų nebuvo, juk abu biedni. Tik su saviškiais susėdome prie stalo, padainavome ir viskas“, – porino Adolfina.
Prabilus apie seseris ir brolius, A. Rudienė užsiminė, kad iš šešių vaikų dvi seserys jau atgulusios amžinojo poilsio. Prisiminė Adolfina ir nelengvą savo, seserų ir brolių gyvenimą. „Anksti likome be mamos, aš – pati mažiausia, man tada gal trys metukai buvo. Tėtis parvedė pamotę. O su ja gyvenimas nebuvo saldus. Tad mane pasiėmė auginti teta“, – su ašaromis akyse vaikystę prisiminė Adolfina.
Rugsėjį susituokę, jaunavedžiai ne ilgai džiaugėsi vienas kitu. Po mėnesio Danielius buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą. Tad ką tik bendrą gyvenimą pradėjusiai jaunai šeimai teko išsiskirti trejiems su puse metų. Tuo metu jaunoji Rudienė po širdimi jau nešiojo pirmąją dukrą Bronislavą. Ar nebuvo sunku vienai: vyras armijoje, mažas vaikas? Kaip mus patikino moteris, būdavę visaip, bet auganti dukrytė, anytos, seserų pagalba neleido palūžti. Juokavome: o gal per tuos metus ir gerbėjų buvo? „Jei kas ir galvojo, neprisileidau nė vieno. Net minties nebuvo, kad nelaukčiau savo vyro“, – kategoriškai išpyškino Adolfina.
Miškų apsuptyje užauginti 6 vaikai
Grįžus vyrui, jaunoji šeima metelius glaudėsi Danieliaus mamos namuose, o vėliau pradėjo statytis savo namą. „Kai pradėjome statybas, dabartinis miškas buvo tik sprindžio didumo eglaitės“, – pasakojo Adolfina. Čia Rudžiai užaugino savo keturias dukras: Bronislavą, Kazimierą, Zenoidą ir Rimą bei du sūnus – Leoną ir Virginijų. O dabar senoliai džiaugiasi penkiolika vaikaičių ir septyniais provaikaičiais. „Esame tikrai turtingi“, – šypsojosi ponia Adolfina.
Kaip pasakojo sūnus Leonas, atitarnavęs kariuomenėje, tėvukas išėjo mokytis suvirintojo amato, bet dar reikėjo ir aštuonias klases baigti. Ir ką – nuėjo į mokyklą, susitarė, kad jį priimtų. „Ir baigė tėvukas aštuonias klases tą pačią dieną, kaip ir jo vyriausioji dukra. Abu tą pačią dieną egzaminus laikė“, – pasakojo sūnus.
Prisimindama tolesnius gyvenimo metus, Adolfina papasakojo apie 1964-uosius, kai manė, jog jau neteks savo žmogaus. Mat sprogus dujų balionui, Danielius smarkiai apdegė. „Kai nuvažiavau į ligoninę, buvo tik nosis matytis“, – braukdama ašaras, prisiminė Adolfina. Bet, matyt, kaip sakė sūnus, Danielius buvo stiprus ir nepasidavė giltinei.
Darbštumas stiprino šeimą
Paklausta, koks jos vyras, Adolfina nesutriko. Darbštus, kantrus. Niekada nei prieš žmoną, nei prieš vaikus rankos nekėlė. Šiuos žodžius patvirtino ir Leonas. Jis neprisiminė, kad kuris vaikystėje būtų gavęs beržinės košės. „Visi mokėmės ten, kur norėjome, lankėme būrelius, kokius norėjome. Dirbti reikėjo, bet ir laisvės turėjome. O tėvukas, net ir supykęs, visada šypsodavosi“, – savais prisiminimais dalijosi tėvų aplankyti atvykęs sūnus.
Na, o Adolfina savo gyvenimo vyrą, pasak sūnaus, sužavėjo, ko gero, darbštumu, sugebėjimu šeimininkauti, tvarkingumu. Kaip pasakojo pati Adolfina, teko jai kolūkyje ir karves melžti, ir kiaules šerti, ir liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ mezgėja dirbti. „Ką sugebėjau, tą dirbau. Nesėdėjau ir nerūdijau“, – juokėsi moteris.
Sūnus sakė, kad mama iki šiol visus mezginiais padabina. Kaip juokavo moteris, jiedu su vyru daug dirbo, tad nebuvo laiko nei į kitus dairytis, nei susipykus apie skyrybas galvoti.
Pabaigai
Tai kur ta paslaptis, kaip išsaugoti šeimą ilgus metus. „Gyveni ir pragyveni. Juk nesipyksti kiekvieną dieną. O jei ir susikivirčiji, tai ne mirtinais priešais tampi. Mes susipykę nueidavome savo darbų dirbti, o po pusvalandžio jau ir pyktis būdavo išgaravęs“, – dėstė, atrodo, tokias paprastas gyvenimo tiesas Adolfina.
„Visą gyvenimą gerai gyvenau ir dabar gerai, bet būtų smagiau, jei su Danieliumi abu galėtume susėsti pavalgyti, vakarais pasikalbėti“,- atsisveikindama sakė ponia Adolfina.
Po tokių žodžių susimąstai, kiek nedaug reikia, kad žmogui būtų gera. Ir kartais suabejoji, kažin, ar duodami priesaiką, suprantame jos esmę: skausme ir džiaugsme, laimėje ir nelaimėje, sveikatoje ir ligoje…
