Sekmadienį buvo švenčiamos Devintinės – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės. Nors pagal liturginį kalendorių Devintinės švenčiamos ketvirtadienį po Sekminių oktavos arba, kitaip skaičiuojant, šešiasdešimtąją dieną po Velykų, tačiau daugumoje šalių šios iškilmės nukeliamos į sekmadienį. Taip yra ir Lietuvoje.
„Jėzus žydų miniai pasakė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kraujas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!” O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 51-54).
Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus per Paskutiniąją vakarienę, tą naktį, kurią turėjo būti išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus slėpinį ilgus amžius. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia iki Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse. Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka kvietinei duonai ir vynuogių vynui, kurie, kunigui tariant Kristaus žodžius ir prašant Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju.
Krikščionys susirinkdavo laužyti duonos pirmąją savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną. Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama. Ji yra Bažnyčios gyvenimo centras. Nuolat švęsdama Eucharistiją ir skelbdama Jėzaus Velykų slėpinį, „kol Jis ateis“, keliaujanti Dievo tauta eina siauru kryžiaus keliu į dangaus pokylį, kuriame visi išrinktieji susės prie Dievo karalystės stalo. Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje galime tik nuolankiai ištarti: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“.
Rengdamiesi priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi nustatyto pasninko: bent vieną valandą prieš priimdami Komuniją, nieko nevalgo ir negeria, išskyrus vandenį ir vaistus. Komunija mus tvirčiau sujungia su Jėzumi. Kaip kasdieninis maistas duoda mūsų kūnui laikinąjį gyvenimą, taip Komunija nuostabiai teikia mūsų sielai amžinąjį gyvenimą. Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi, kartu Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina įsitraukimą į krikščionių bendruomenę, kuriai jau priklausome per krikštą. Per Paskutiniąją vakarienę Viešpats savo mokinių dėmesį nukreipė į Velykų išsipildymą Dievo karalystėje: „Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29). Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia kaskart prisimena šį pažadą ir žvelgia į Tą, „kuris ateis“ (Apr 22, 20).
Graži Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių tradicija – Eucharistinė procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu miesto gatvėmis. Joje visada gausiai dalyvauja ir Plungės šv. Jono parapijos tikintieji. Viešpats Jėzus Švenčiausiajame Sakramente pagarbinamas keturiose iš anksto numatytose vietose, prie parengtų altorėlių. Procesija baigiama bažnyčioje Švč. Sakramento pagarbinimu ir palaiminimu.
Devintinių iškilmės kviečia mus priimti Jėzų į savo širdis tam, kad visu savo gyvenimu teiktume Jam garbę ir šlovę.
