Birželio 12 d. 12 val. ant trijų parapijų – Alsėdžių, Gegrėnų ir Žemaičių Kalvarijos – ribos pastatytoje, ką tik restauruotoje Sorų koplyčioje vyko didelės iškilmės. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ atšventino koplyčią ir šalia esančius kryžius bei koplytstulpius, ir po daugelio metų joje vėl vyko šv. Antano atlaidai.
Pasukus iš Mažeikių–Plungės kelio į dešinę, Gegrėnų link, ir pavažiavus apie 2 kilometrus vieškeliu, Žemaičių Kalvarijos paribyje, Jazdauskiškių kaime, Daugėlų miške, kairėje pusėje, kiek tolėliau nuo vieškelio, stovi didoka vieniša koplyčia, daugiau žinoma Sorų vardu. Ir tik retas jau beprisimena, kad ji buvo vadinama ir Stonkaičių koplyčia. Žemaičių Kalvarijos parapijos, kuriai ir priklauso koplyčia, Stonkaičių dvaro savininkas Klemensas Daugėla ją savo žemėse pastatė vietoj buvusios bažnyčios, kurią pagal legendą XVII amžiuje sudegino švedai. 1917 m. gruodžio 28 d. K. Daugėla raštu prašė tuometinio Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, dirbusio Kaune, leidimo koplyčioje aukoti šv. Mišias. 1918 m. tuometinis Sedos klebonas, Alsėdžių dekanas Kazimieras Genys ją pašventino, o šv. Mišias aukoti K. Daugėla prašė vyskupo leisti tuometiniam Mažeikių klebonui Jonui Strikui.
Tarpukario laikais ir pokario metu koplyčioje žmonės rinkdavosi gegužės ir birželio pamaldų, o prieš Sekmines – kryžaunų dienų giedoti.
Ypač svarbų vaidmenį koplyčia suvaidino 1944 m. rudenį. „Žemaičių Kalvarijos miestelį užėmus Raudonajai armijai, buvo dislokuoti civiliai žmonės, – pasakojo kanauninkas A. Sabaliauskas. – Tada Daugėlų dvare apsigyveno kunigai marijonai vienuoliai, kurie aukodavo šv. Mišias, krikštydavo vaikus, laimindavo santuokas. Frontui pasitraukus, 1945 m. pavasarį, kai gyventojai sugrįžo atgal į Kalvariją, koplyčioje rinkdavosi žmonės tik atlaidų švęsti. Koplyčia buvo lankoma žmonių tik esant gyvam to kaimo gyventojui Martynui Simonavičiui. Jam dvarininkai Daugėlos, ištremiant juos, buvo palikę koplyčios raktus, tad koplyčia rūpinosi ir į pamaldas kviesdavo žmones varpais. Jam mirus, koplytėlė pamažu buvo užmiršta. Tarybiniais laikais koplyčia daugiau atitiko pogrindžio dvasią. Tikintieji, nenorėdami ar negalėdami viešai reikšti tikėjimo, ten slaptai tuokdavosi ir krikštydavo vaikus. Dabartiniai aplinkiniai gyventojai skaičiuoja apie šešias dešimtis metų, kai niekas koplyčioje nebevyko“.
Kanauninkas A. Sabaliauskas teigė, kad šalia koplyčios nuo seno yra buvusios kapinės: „Dar yra žmonių, iš savo vaikystės prisimenančių, kad už koplyčios, kalvelėje, buvo kapeliai. Ten laidoti vietiniai žmonės. Tai ženklina koplyčios teritorijoje buvę pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai.
Kaip teigė kan. A. Sabaliauskas, sora arba sorai reiškia barnį, nepasitenkinimą, pyktį: „Manoma, kad koplyčia pavadinta Sorų todėl, kad statyta sudėtingu laiku – Pirmojo pasaulinio karo metu. Gal prisiminta ir švedų sudeginta bažnyčia. Tai ženklas ir prašymas, kad liautųsi karai, nesutarimai, neapykanta.
Per labai trumpą laiką Sorų koplyčia vėl paruošta naujam gyvenimui. Ji sutvarkyta gegužės 25–29 d. teorinių ir praktinių mokymo kursų, skirtų kultūros paveldo objektuose dirbantiems specialistams, metu. Restauruoti sienojai, lubos, langai, durys, koplytstulpis, uždengtas gontais stogas, aptverta teritorija. Projektą „Medinio Lietuvos paveldo išsaugojimo ir senųjų amatų profesijų atstovų mokymo aktualizavimas“, pagal kurį vyko teoriniai ir praktiniai mokymo kursai, organizavo Vilniaus dailiųjų amatų asociacija, VšĮ „Kultūros paveldo akademija“. Projekto vykdymą prižiūrėjo Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinis padalinys. Jį iš dalies finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
