Juozapinės – svarbi Katalikų bažnyčios ir liaudies šventė

Kovo 19-ąją prisimename šv. Juozapą – Šventosios Šeimos globėją, kuris tapo visos Bažnyčios globėju. Šventajame Rašte apie jo asmenį beveik nieko nerandame, išskyrus tai, kad jis kilęs iš Dovydo giminės, kad buvo stalius – dirbo medžio darbus, todėl ir paveiksluose dažnai vaizduojamas su staliaus įrankiais. Žinome, kad Juozapas buvo susižadėjęs su Mergele Marija, tačiau jiedu negyveno kaip vyras ir žmona, nes jis saugojo Marijos skaistybę. Vėliau taikiai ir nuolankiai priėmė žinią, kad Marija laukiasi kūdikio, kaip ir jam Dievo pavestas pareigas, nors iki galo tuomet jų turbūt ir nesuprato. Turėjo su nėščia Marija keliauti į Betliejų, o neradus nakvynės užeigoje, ieškoti jiems vietos tvartelyje. Netrukus su mažu vaikeliu reikėjo bėgti į svetimą kraštą, pas svetimus žmones ieškoti prieglaudos. Kai Jėzui buvo dvylika metų, žemiškasis Jo tėvas su dideliu rūpesčiu ieškojo Jo, dingusio Jeruzalėje. Todėl Juozapas laikomas šeimų ir šeimų tėvų, taip pat vaikų globėju.

Tik tiek žinių apie Juozapą ir teišlikę. Nežinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis mirė. Tikima, jog mirštantį jį labai stiprino Marija ir Jėzus, todėl į Juozapą, labiau negu į kurį kitą šventąjį, kreipiamasi prašant lengvos mirties. Prisiminkime maldą: „Jėzau, Marija, Juozapai, į jūsų rankas atiduodu savo širdį ir sielą, Jėzau, Marija, Juozapai, padėkite man mano mirties valandą, Jėzau, Marija, Juozapai, mirštu susitaikęs su jumis.“
Šventajam skirtoje litanijoje į jį kreipiamasi „garbingasis Dovydo palikuoni; patriarchų šviesybe; drovusis Švenčiausiosios Mergelės Marijos saugotojau; Dievo Sūnaus maitintojau; Šventosios Šeimos galva; neturto mylėtojau; darbininkų pavyzdy; šeimos gyvenimo puošmena; šeimų stiprybe; vargdienių paguoda; ligonių viltie; mirštančiųjų užtarėjau, piktųjų dvasių baime“ ir kitais viltingais kreipiniais.
Šv. Juozapas savo gyvenimu parodo, ką reiškia mylėti Dievą, Jam tarnauti. Jo kultas plačiai paplitęs visame pasaulyje. Nuo 1624 metų Juozapas yra Kanados globėjas – Monrealyje stovi didelė jo šventovė. Nuo 1956-ųjų minimas dar ir gegužės 1 dieną kaip amatininkas – per šią darbo žmonių šventę krikščionys darbininkai šlovina jį kaip pavyzdį ir globėją, nes savo triūsu jis padėdavo Marijai su Jėzumi ir Dievo Sūnų išmokė žemiškų dailidės darbų. Be to, Juozapas yra visų dirbančiųjų globėjas, o ypač tų, kurie apdoroja medieną: stalių, dailidžių, dėžių ir seifų meistrų, račių.
Daugelyje šalių Juozapinės švenčiamos linksmai. Kadangi ši šventė visada yra per gavėnią, tą dieną buvo leidžiama linksmintis, nesilaikyti pasninko, net vestuves kelti. Kai kuriose Europos šalyse per Juozapines deginami laužai, valgomi ant jų kepti saldumynai, aukojama skurstantiems ir benamiams, nes Juozapo šeimai dažnai padėdavo gailestingi žmonės.
Norintieji išsaugoti skaistybę, nugalėti instinktus po drabužiais nešiodavo „Šv. Juozapo raištį“.
Dauguma vyresnės kartos žmonių prisimena beveik kiekvienuose namuose kabėjusius šv. Juozapo paveikslus, kuriame jis pavaizduotas su lelijos žiedu – skaistumo simboliu arba kartu su paaugliu Jėzumi stovintis prie darbastalio. Per Juozapines šiuos paveikslus žmonės puošdavo gėlėmis. Nuo tos dienos žmonės imdavo ruoštis ir pavasario darbams.
Lietuvoje su Juozapinėmis siejama Pempės diena. Tai senas tradicijas išlaikiusi pavasario šventė. Etnologų darbuose randame įvairių šios šventės papročių ir tradicijų. Mūsų senoliai tikėjo, kad pempėms parskridus per Juozapines prasidės atšilimas, o jei šią dieną giedra, bus pieningi metai. Merginos šluodavo kiemą, pradėdavo tvarkyti gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, supurendavo žemę.