„Gavėnia yra nauja pradžia, kelias, vedantis į tikrą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Tinkamas metas suintensyvinti dvasios gyvenimą Bažnyčios siūlomomis priemonėmis – pasninku, malda ir išmalda. Visa to pagrindas yra Dievo žodis – šiuo laikotarpiu esame kviečiami uoliau jo klausytis bei jį apmąstyti“, – savo žinioje rašo popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas apsistoja prie turtuolio ir vargšo Lozoriaus palyginimo (plg. Lk 16, 19–31). „Pasisemkime įkvėpimo iš šio tokio reikšmingo pasakojimo, padedančio suvokti, kaip turėtume elgtis, kad pasiektume tikrąją laimę ir amžinąjį gyvenimą, ir skatinančio nuoširdžiai atsiversti“, –
ragina popiežius.
„Lozorius mus moko, kad kitas asmuo yra dovana. Teisingas santykis su žmogumi yra dėkingai pripažinti jo vertę. Vargšas prie turtuolio durų – ne varginanti kliūtis, bet kvietimas atsiversti ir pakeisti gyvenimą. Šis palyginimas mus kviečia pirmiausia atverti savo širdies duris, nes kiekvienas asmuo – ir mūsų kaimynas, ir nepažįstamas vargšas – yra dovana. Gavėnia yra palankus metas atverti duris kiekvienam stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą. Visi sutinkame tokių savo kelyje.
Evangelija apie turtuolį ir vargšą Lozorių padeda mums gerai pasirengti artėjančioms Velykoms. Anapusybė atsiveria ir mūsų žvilgsniui. Joje turtuolis ilgai kalbasi su Abraomu, kurį vadina „tėvu“ (Lk 16, 24.27), taip parodydamas, kad priklauso Dievo tautai. Dėl šios smulkmenos jo gyvenimas atrodo dar prieštaringesnis, nes ligi šiol nieko nebuvo užsiminta apie jo santykį su Dievu. Iš tikrųjų, vietos Dievui jo gyvenime nebuvo, jo vienintelis dievas buvo jis pats. Tik anapusybės kankynėse turtuolis atpažįsta Lozorių ir norėtų, kad vargšas palengvintų jo kančias duodamas jam atsigerti. Tai, ko jis prašo Lozoriaus, yra panašu į tai, ką turtuolis galėjo padaryti, bet nepadarė. Abraomas jam paaiškina: „Tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik savo nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.“ Šitaip aikštėn iškyla tikroji turtuolio problema: jo blogybių šaknis yra tai, kad jis neklauso Dievo žodžio, todėl nebemyli Dievo ir negerbia artimo. Dievo žodis yra gyva jėga, gebanti paskatinti žmogaus širdį atsiversti ir iš naujo nukreipti žmogų Dievop. Užverdami širdį kalbančio Dievo dovanai, neišvengiamai užveriame širdį brolio dovanai.
Šventoji Dvasia skatina mus atlikti tikrą atsivertimo kelionę, kad iš naujo atrastume Dievo žodžio dovaną, būtume apvalyti nuo mus apakinančių nuodėmių ir tarnautume stokojančiuose esančiam Kristui. Melskimės vieni už kitus, kad, būdami Kristaus pergalės dalininkai, mokėtume atverti savo duris silpnam ir vargšui. Tada galėsime pilnatviškai išgyventi ir paliudyti Velykų džiaugsmą.“
