Daugelio vyresnių žmonių atmintyje nuo pat vaikystės išlikę atsiminimai apie gimtojoje ir kitose parapijose vykusius atlaidus. Vieni su širdies šiluma ir tam tikru ilgesiu prisimena Šv. Antano, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Onos, kiti – Škaplierinės (liaudiškai vadintos Škaplierna) ar Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos ir kitus atlaidus, priklausomai nuo to, kokį titulą turėjo gimtoji ar aplankytoji parapija.
Bažnyčios mokymu, „atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasiruošęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galią skirstyti ir suteikti atlyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno. Atlaidais taip pat vadinama Bažnyčios šventė, dažniausiai siejama su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimu. Tą dieną tikintieji, atlikę Bažnyčios nustatytas apeigas, gali gauti nuodėmių atleidimą ir pelnyti atlaidus sau ir mirusiesiems. Tai taip pat parapijos šventė, rengiama kurio nors šventojo garbei ir vadinama jo vardu“.
Atlaidus gali pelnyti tas žmogus, kuris atvykęs į bažnytinę šventę išpildo atlaidams gauti nustatytas sąlygas, kurias nustato Apaštalų Sostas, Apaštališkoji Penitenciarija – viena iš popiežiaus vardu vykdančių savo misiją Bažnyčioje kongregacijų. Atlaidus laimėti gali kiekvienas pakrikštytasis, neekskomunikuotas ir atlikęs įsakytus darbus, esantis be sunkios nuodėmės žmogus. Visuotiniams atlaidams laimėti reikia išpildyti tris sąlygas: atlikti išpažintį (būti malonės būsenoje), priimti šv. Komuniją ir pasimelsti popiežiaus intencija. Tai reikia suprasti ne kaip maldą už popiežių, bet maldą ta intencija, kuria kiekvieną mėnesį meldžiasi Šventasis Tėvas. Be to, reikia padaryti pasiryžimą nedaryti jokių, kad ir lengvų, nuodėmių. Jei tokio nusiteikimo trūktų arba būtų nepakankamai išpildomos minėtos sąlygos, pelnomi tik daliniai atlaidai.
