Dvidešimt trejų plungiškė Inga Blahova (anksčiau – Barasaitė) jau keletą metų gyvena Čekijoje. Pagal studentų mainų programą šioje šalyje atsidūrusiai merginai likimas dovanojo ne tik pačių geriausių įspūdžių, draugų, bet ir gyvenimo meilę – čeką Zdeneką, su kuriuo šią vasarą mūsų kraštietė sumainė aukso žiedus…
– Papasakokite apie savo gyvenimą Plungėje. Kurią mokyklą baigėte, kur įstojote mokytis?
– Gimiau ir augau Plungėje. Baigusi „Saulės“ gimnaziją, tvirtai žinojau, ką noriu studijuoti, tačiau dėl per didelio konkurso ir žemų balų, deja, neįstojau mokytis išsvajotos specialybės.
Tuomet nusprendžiau Žemaitijos kolegijoje mokytis informacinių sistemų, tačiau rankų nenuleidau. Studijuodama kolegijoje, dar kartą perlaikiau keletą valstybinių egzaminų ir planavau stoti į universitetą. Noro mokytis dar yra, tai gal ateityje susigriebsiu…
– Kaip nutiko, kad išvykote į Čekiją?
– Už tai esu labai dėkinga gerbiamai dėstytojai Daivai Jackūnienei, kuri mane padrąsino ir paskatino dalyvauti atrankoje studijoms užsienyje pagal ERASMUS programą. Taip gerokai praplėčiau
akiratį, patobulinau anglų kalbos žinias, o pirmieji ERASMUS vakarėliai padėjo susirasti naujų draugų.
– Kodėl nusprendėte pasilikti? Nesunku buvo prisitaikyti?
– Pasilikau, nes sutikau dabartinį savo vyrą Zdeneką. Kadangi, studijuodama Čekijoje, baigiau antrąjį kursą, teko grįžti į Lietuvą ir užbaigti paskutiniuosius studijų metus. Tie metai buvo tarsi mūsų santykių išbandymas.
Lankydavome vienas kitą pakaitomis, kol galiausiai pajutau, kad po kiekvieno vizito Čekija man darėsi vis mielesnė ir artimesnė… Labai džiaugiuosi, kad gyvenu šioje šalyje.
– Šiek tiek apie savo meilės istoriją…
– Zdenekui – dvidešimt septyneri. Susipažinome mano draugių čekių dėka – norėdamos aprodyti lankomiausias jaunimo vietas, jos pakvietė į klubą. Kadangi čekės nelabai gerai kalbėjo angliškai, į pagalbą pasikvietė klube buvusį draugą – dabar jau mano vyrą Zdeneką. Pokalbis tarp mūsų užsimezgė labai lengvai, radome bendrų pomėgių, todėl nedvejodami apsikeitėme telefonų numeriais. Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri vėliau peraugo į rimtesnius santykius.
– Ar nesunku sutarti dviem skirtingų kultūrų šalyse užaugusiems žmonėms?
– Manau, kad tarpusavio santykiams svarbiau yra bendros vertybės, o ne kultūra. Mes gerbiame vienas kito kultūrą, o savąsias išlaikome ir ieškome kompromisų.
– Kuriame mieste įsikūrėte?
– Pietiniame Čekijos krašte, Česke Budejovice mieste. Jo vardą pasaulyje garsina populiaraus alaus „Budweiser“ gamykla. Teko joje lankytis studijų metu, paliko tikrai didelį įspūdį. Taip pat Česke Budejovice mieste yra įsikūrusi visiems gerai žinomų pieštukų „KOH-I-NOOR“ gamykla.
– Kuo užsiimate?
– Esu greitojo maisto restorano instruktorė. Dirbu puikiame kolektyve, turiu geras sąlygas kilti karjeros laiptais ir po truputį man sekasi. O šiaip tai krizė ir pas mus labai jaučiasi.
– Čekiškai kalbate laisvai?
– Taip. Lankiau privačius čekų kalbos kursus. Įdėjau nemažai pastangų, kad išmokčiau kalbėti ne tik laisvai, bet ir su labai neryškiu akcentu. Šiuo metu – tai pats geriausias komplimentas, kokį man tenka girdėti iš čekų.
– Šitą klausimą užduodame visiems kalbintiems kraštiečiams užsienyje… Kuo skiriasi ir kuo panašios Lietuva ir Čekija?
– Panašios savo kultūra ir gamta. Galbūt todėl čia jaučiuosi kaip namuose. O pats ryškiausias skirtumas – skiriasi Lietuvos ir Čekijos krepšinio komandos, tuo aš labai didžiuojuosi. Taip pat po paskutiniųjų futbolo varžybų tarp Lietuvos ir Čekijos komandų dažnai sulaukiu pagyrų lietuvių naudai.
– Kokie šio krašto žmonės?
– Čekai – labai mandagi ir draugiška tauta, tačiau ne tokia svetinga kaip lietuvių. Per ketverius metus Čekijoje dar neteko matyti taip vaišėmis nukrauto stalo, kaip pas lietuvius. Šventinis persivalgymas čia niekam negresia.
– Koks tas čekiškas laisvalaikis?
– Kaip kitaip, jei ne barai ir alus. Juose čekai švenčia gimtadienius, užsuka po dienos darbų, nepraleidžia ir sporto varžybų. Barų čia labai daug. Ir nors čekai juose leidžia didžiąją dalį laisvalaikio, visada iš jų išeina patys ir kultūringai.
– Kuris alus – čekiškas ar lietuviškas – gardesnis?
– Vienareikšmiškai čekiškas, nes lengvesnis ir ne toks kartus, nors, žinoma, ir čia visokių yra. Bet užtat čekiška duona negali net lygintis su lietuviška!
– Galbūt dar ir kitose šalyse teko lankytis?
– Buvau Lenkijoje ir Italijoje, neretai aplankome kaimyninę Austriją. Artimiausiu metu norėtume nuvykti į Vokietiją.
– Plungiškių nepamirštate?
– Nepamirštu, tačiau lankau juos retai…
