Prieš šešiasdešimt metų, vasario 14-ąją, vienas į kitą žvelgė ir prieš Dievą amžiną meilę prisiekė du jauni žmonės – Aniceta ir Liudvikas Prišmontai, gyvenantys Staneliuose (Paukštakių sen.). Visus tuos metus meilę išsaugojusi ir dar labiau ją išauginusi pora gyvenimiška patirtimi maloniai sutiko pasidalinti ir su „Plungės“ skaitytojais.
Kai pradėjome tartis dėl susitikimo, sutuoktiniai atkakliai tikino nenorintys, jų manymu, juokinti kaimynų. Turbūt šeštasis jausmas mums pakuždėjo, kad vis dėlto reikia Prišmontus aplankyti. Ieškodami kelio į jų namus, užsukę į kaimo parduotuvę, išgirdome, jog Aniceta ir Liudvikas – šaunūs žmonės, o tokia proga jų nepakalbinti –
būtų „griekas“. Ką gi, neklydome, deimantines vestuves švenčianti pora verta skaitytojų dėmesio. Užėję į jaukius Pakalniškių namus, jautėmės lyg savuose. Gurkšnojant aromatingą šeimininko paruoštą kavą, pokalbis liejosi laisvai kaip upė.
Pažįstami nuo mažų dienų
Aniceta ir Liudvikas užaugo tame pačiame kaime, kur dabar ir gyvena. „Mus skyrė tik kalnas. Aš gyvenau pakalnėje, o Liudvikas – anapus kalno“, – pasakojo namų šeimininkė. Nors nuo mažų dienų ir buvo pažįstami, jaunuoliai vienas į kitą dėmesį atkreipė tik tada, kai, pasak A. Pakalniškienės, pradėjo į vakarėlius (diskotekas) eiti. Nors tada Anicetai tebuvo šešiolika, įsižiūrėjo į ketveriais metais vyresnį Liudviką visam gyvenimui. „Žinot, kaip būna jaunystėje, kai įsižiūri į vieną, kitų ir nebematai“, –
juokėsi moteris. O ir Liudvikas į kitas panas nesidairė, mat Aniceta buvo jam gražiausia.
Gražiai dvejus metus padraugavusi pora nusprendė tuoktis. Nors, pasak Anicetos, jos tėveliai nebuvo sužavėti aštuoniolikmetės dukters sprendimu tekėti, vestuvės įvyko. „Buvo labai daug sniego, į bažnyčią važiavome rogėmis, arkliai žaržolais papuošti“, – prisiminė Aniceta. Žinoma, grojo vestuvėse muzikantai, o vaišes ruošė „gaspadinės“.
Jaunieji apsigyveno pas Anicetos tėvelius. Ir, pasak sutuoktinių, gražiai, nesipykdami kartu nugyveno dvidešimt penkerius metus, kol Pakalniškiai pasistatė savo namą. Liudvikas visą gyvenimą dirbo prie geležinkelių, Aniceta truputį siuvo, vėliau pradėjo dirbti mokykloje. Turėjo šeima ir gyvuliukų, tik, pasak Liudviko, niekada nebuvo stambūs ūkininkai, pasiaugindavo, kaip sakoma, dėl savęs. Sugyveno sutuoktiniai tris vaikus: Zitą, Algirdą ir Dalytę, o dabar senoliai džiaugiasi septyniais vaikaičiais ir keturiais provaikaičiais. Visi šie artimieji susirinko į deimantines vestuves, o dar anksčiau kartu šventė ir auksines.
„Tekėjau iš meilės, o dabar myliu dar labiau“
Ar per tuos šešiasdešimt bendro gyvenimo metų niekada širdies negraužė pavydo kirminėlis, ar nedegino pykčio liepsnelės? „Aišku, buvo visko, ir debesėlių, ir žaibų. O pavydėti nebuvo pagrindo, pasitikėjome vienas kitu“, – prisiminė Aniceta. „Nieko juk ir neatsitiko, jei gegužinėje koks vyras ir pašokdino maniškę“,- antrino žmonai Liudvikas. Kaip pasakojo moteris, dažniausiai ji pykdavusi už sutuoktinio pavakarojimus su vyrais po darbo. „Dažniausiai tuomet galvodavau – išbarsiu vyrą ryte, bet per naktį pyktis praeidavo“, – juokėsi Aniceta.
Matant, kaip mikliai Liudvikas sukasi apie stalą, vis papildydamas puodelius kava, nejučia išsprūsta klausimas apie darbų pasiskirstymą šeimoje. „Nesuprantu, kaip gali būti vyriški ir moteriški darbai? Juk aš turiu tokias pačias rankas ir kojas“, – kalbėjo vyras. Aniceta patvirtino savo žmogaus žodžius, jog visada susitardavo, ką kuris darys. „Viską moka Liudvikas, jei reikės ir valgyti išvirs, ir karvę, kai laikėme, pamelždavo…“ – gyrė savo sutuoktinį žmona.
Tai kur paslėptas raktas, atrakinantis duris, už kurių ilgas ir laimingas bendras gyvenimas? Paklausius Anicetos ir Liudviko, supranti, kad tą raktą turime kiekvienas, tik gal ne visada mokame juo naudotis.
„Reikia mylėti, visada laukti ir vienas kitam truputį nusileisti“, –
ilgo bendro gyvenimo paslaptį atskleidė sutuoktiniai. „Tekėjau iš meilės, o dabar myliu dar labiau“, – atsisveikindama ištarė ponia Aniceta.
Teko girdėti sakant, kad santuoka –
lyg loterija: arba laimi, arba joje tiesiog nepasiseka. Panašu, kad „deimantiniai“ jaunieji ištraukė patį laimingiausią loterijos bilietą, juk, kaip patys sakė, „tie metai pralėkė, kaip akies mirktelėjimas“.
