23-ejų telšiškis Gustas Raudonius save vadina iššūkių realistu – žmogumi, kuris sąmoningai renkasi riziką ir ją įveikia perlipdamas per savo vidinius įsitikinimus.
Gimęs ir augęs Telšiuose, jis iki šiol aiškiai jaučia ryšį su miestu, kuriame, pasak jo, viskas prasidėjo.
„Telšiai yra, buvo ir bus mano miestas“, – sako Gustas.
Diana PUZERĖ
Telšiai – užsispyrusių žemaičių miestas
Telšiuose G. Raudonius lankė „Kranto“ progimnaziją ir Žemaitės gimnaziją. Čia pažįsta kiekvieną gatvelę, pastatą ir kampą. Jam Telšiai – ne tik gimtinė, bet ir užsispyrusių žemaičių miestas, kuriame žmonės žino, ko nori, ir eina iki galo.
Jaunas vyras pastebi, kad miestas plečiasi, atsiranda vis daugiau verslų, tačiau kartu mato ir problemą – jaunimo pramogų ir saviraiškos trūkumą. Dar mokykloje tarp bendraamžių dažnai skambėjęs klausimas „ką veikti Telšiuose?“, jo manymu, aktualus ir šiandien. Pasak Gusto, mieste trūksta įvairesnių sporto ir aktyvaus laisvalaikio galimybių – ledo čiuožyklos, boulingo, kartingų, beisbolo ar kitų veiklų, kurios padėtų jaunimui tobulėti ir atrasti save.
Sportas – nuo vaikystės iki disciplinos pamokų
Sportas Gusto gyvenime atsirado dar pirmoje klasėje. Būdamas septynerių, jis pradėjo lankyti futbolą, o jį treniravo Algirdas Kveinys. Šiam sportui atidavė aštuonerius metus, tačiau karjerą teko nutraukti dėl kelio traumos. Vis dėlto jis sako likęs dėkingas už patirtį, kuri išmokė komandinio darbo ir atsakomybės.
Vėliau Gustas išbandė lengvąją atletiką, stalo tenisą, boksą.
Baigęs mokyklą savo noru pasirinko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Ten dar labiau sustiprėjo jo fizinis pasirengimas, atsirado bėgimas, darbas su svoriais ir aiškus dienos režimas.
„Fiksuotas laikas miegui, maistui ir sportui leido suprasti, kas yra disciplina ir kiek daug reiškia laiko planavimas“, – dalijasi G. Raudonius.
Karo tarnybos metu Gustas skyrė laiko ir knygoms – tai padėjo geriau pažinti save, suprasti, kur jis yra ir kokiu keliu nori eiti.
Po devynių mėnesių jaunuolis įstojo į Vilniaus technologijų dizaino kolegiją, transporto logistiką. Studijas baigė su pagyrimu. Ironiška, kad mokykloje jis nebuvo išlaikęs lietuvių kalbos ir matematikos egzaminų.
„Tai buvo pamoka jaunesniajam man – gali viską, jei tik pakankamai nori“, – sako Gustas.
Kasdienybė Vilniuje ir gyvenimas be pasiteisinimų
Šiuo metu Gustas daugiau laiko praleidžia Vilniuje, kur dirba darbą, nesusijusį su įgyta specialybe, tačiau leidžiantį gyventi jam palankiomis sąlygomis.
Sportas išlieka Gusto kasdienybės dalimi – telšiškis sportuoja kiekvieną dieną, kartais net du kartus per dieną, derindamas skirtingas sporto šakas. Jo įsitikinimu, sportas žmogui yra būtinas ne tik fizinei, bet ir psichologinei sveikatai. Anot Gusto, tik priimdami sunkius sprendimus kasdienybėje žmonės supranta, kad gyvenimas nėra toks sunkus, kaip kartais atrodo, o rezultatai dažnai pranoksta lūkesčius.
Gustas aktyviai skatina aplinkinius siekti savo svajonių, sportuoti ir atsikratyti pasiteisinimų. Bendraudamas su žmonėmis mato, kaip dažnai jie pasiduoda vidiniam tinginiui, net nesusimąstydami, kad galima gyventi kitaip. Todėl jis pats renkasi rodyti pavyzdį – imasi iššūkių, kurie daugeliui atrodo per sunkūs ar neįmanomi.
100 kilometrų pačiūžomis – Lietuvos rekordas?
Vienas didžiausiu Gusto iššūkių įgyvendintas sausio 11-osios naktį Vilniuje. Jis nučiuožė 100 kilometrų pačiūžomis. Nors skamba ekstremaliai, pats Gustas sako, kad tam nesiruošė specialiai – pasiruošimas vyko visą gyvenimą.
Nuo mažens jo žiemos pramoga buvo čiuožinėjimas pačiūžomis Masčio ežere Telšiuose. Ledą jis valydavosi pats, o kaimynus pažadindavo rytais lipdamas laiptais iš penkto aukšto pačiūžomis.
Idėja įveikti 100 kilometrų kilo paprastai – „reikėjo tik sugalvoti“.
Prieš iššūkį jis tik pasitikrino atstumo skaičiavimą, nučiuoždamas šešis kilometrus. Gavęs „Active Vilnius“ leidimą čiuožti naktį, kai ant ledo nėra žmonių, pradėjo iššūkį lygiai vidurnaktį. Pirmieji kilometrai buvo lengvi, tačiau po 30 kilometrų atsirado nugaros skausmai, šaltis pėdose ir mintys apie pasitraukimą.
„Jei įveiksiu 50 kilometrų, kiti 50 jau eis į mažąją pusę“, – tuomet save motyvavo Gustas.
Po 80 kilometrų jis jau kalbėjosi pats su savimi, kad nukreiptų mintis nuo nuovargio. Saulei tekant, jautėsi tarsi pats pavirtęs ledu. Po finišo norėjosi tik vieno – karštos vonios.
Pasak Gusto, remiantis viešai prieinama informacija, Lietuvoje iki šiol niekas nebuvo įveikęs tokio atstumo pačiūžomis. Todėl telšiškis šį pasiekimą laiko Lietuvos rekordu, nors oficialiai jis neregistruotas. To priežastis – didelė registravimo kaina, net 10 000 eurų. Jei atsirastų rėmėjų, Gustas sako sutiksiantis pakartoti iššūkį ir pažada – nučiuožtų dar daugiau ir greičiau.
Iššūkiai tęsiasi
Prieš šį rekordą buvo ir pirmasis iššūkis – maudynės upėje žiemą esant minus dešimt laipsnių. Nors daugeliui tai atrodo ekstremalu, Gustui šaltas vanduo tapęs įprasta praktika jau penktą sezoną. Jis padeda atgauti jėgas, išeiti iš komforto zonos ir sustiprinti pasitikėjimą savimi.
Trečiasis iššūkis buvo visai kitoks – dalyvavimas gyvoje „Delfi dienos“ laidoje.
O kas laukia toliau, Gustas palieka intrigą, bet pažada, kad nustebins dar ne kartą. Jis kviečia ir kitus mesti jam iššūkius socialiniuose tinkluose.
„Paėmiau ir padariau. Be pasiteisinimų“, – taip trumpai Gustas apibendrina savo filosofiją.
