Grafikė, iliustratorė ir kūrėja Asta Norkutė šiandien gyvena bei kuria Švedijoje, tačiau gimtieji Mažeikiai jos gyvenime ir kūryboje vis dar užima svarbią vietą. Ji prisipažįsta, kad būtent Mažeikių dailės mokykloje prasidėjo jos kelias į meną, o vaikystės prisiminimai, gamtos detalės ir emociniai išgyvenimai iki šiol įkvepia kūrybai.
Menininkė savo darbuose jungia grafiką, iliustraciją, fotografiją ir gamtos motyvus, o kūrybą vadina ne darbu, bet gyvenimo būdu ir vidiniu dvasiniu užpildu.
Kūryba – gyvenimo būdas
Asta juokavo, kad šiandien švediškai kalba dažniau nei lietuviškai, todėl interviu jai – maloni proga vėl daugiau pakalbėti gimtąja kalba.
Menininkė save pristato kaip universalią kūrėją – grafikę, iliustratorę bei fotografiją mėgstančią menininkę. Anot jos, kūryba nėra tik darbas ar pomėgis – tai gyvenimo būdas.
Asta pasakojo, kad ją itin įkvepia gamta, metų laikų kaita ir trumpi kasdienybės momentai. Šiuo metu jos kūryboje daug vietos užima pavasario motyvai, žiedai, šviesa bei emocijos, kurias ji fiksuoja fotografijose, eskizuose ir piešiniuose.
Menininkė šmaikštavo, kad net pro balkoną matomas pražydęs kaštonas jai – savotiškas įkvėpimo šaltinis ir priminimas džiaugtis paprastomis akimirkomis. Pasak jos, kaštono žydėjimas jai simbolizuoja tikrą pavasario pradžią – kūrėja fotografuoja žiedus, stebi jų pokyčius, išgyvena tą trumpą žydėjimo laiką ir stengiasi išsaugoti emocijas kūryboje.
„Tas kaštonas veržiasi pro mano balkoną, galvoju – reikia džiaugtis gyvenimu“, – šypsojosi pašnekovė.
Emocijos ir akimirkos
Pasak A. Norkutės, kūrybinės idėjos dažniausiai gimsta spontaniškai – iš emocinių išgyvenimų, muzikos, gamtos stebėjimo ar tiesiog akimirkų, kurios ilgam užsilieka mintyse.
Ji pasakojo nuolat besinešiojanti užrašus, eskizus, fiksuojanti fragmentus bei vaizdus, kurie vėliau tampa kūrybos dalimi.
„Aš darau ne todėl, kad reikia. Aš darau todėl, kad noriu“, – sakė pašnekovė.
Menininkė prisipažino neskubanti kurti vien dėl rezultato – svarbiausia pajusti, kad idėjai atėjo tinkamas metas.
Pokyčių siekis nuvedė į Švediją
- Norkutė pirmą kartą į Švediją atvyko dar studijų metais. Vasaromis ji dirbdavo viename amatininkų miestelyje – piešdavo portretus, pristatydavo savo piešinius bei akvareles, kurdavo darbus pagal užsakymus.
Vėliau apsisprendė Švedijoje likti ilgesniam laikui ir čia kurti savo gyvenimą. Tuo metu jai norėjosi pokyčių – tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje. Pašnekovė pripažino dažnai jaučianti tam tikrus gyvenimo etapus, kai ima trūkti augimo, naujų patirčių ir vidinio judėjimo pirmyn.
Pasak Astos, sprendimui išvykti įtakos turėjo ne viena priežastis – tuo metu slėgė ekonominė situacija Lietuvoje, gyvenime buvo ir skaudžių netekčių, todėl norėjosi viską pradėti iš naujo. „Galvojau – šitą lapą užverčiam ir verčiam kitą“, – prisiminė ji.
Nors pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva, kūrėja ilgainiui pajuto, kad Švedija jai tapo sava. Ji šypsodamasi sakė, kad nors šalyje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį, iš tiesų aktyviai gyventi, integruotis, kurti ir dalyvauti įvairiose veiklose pradėjo maždaug prieš aštuonerius metus.
Vienas ilgiausių procesų buvo kalbos mokymasis. Net ir daugelį metų gyvenant svetur, svetimos kalbos pajautimas ateina pamažu.
„Kaip kūrėja šią kalbą atradau per poeziją“, – pasakojo Asta, nors pridūrė, kad švedų kalba jai iki šiol išlieka savotiškai svetima.
Prisiminimuose – Mažeikių dailės mokykla
Pasak A. Norkutės, gimtasis Mažeikių kraštas jai kelia labai įvairių jausmų. Vis dėlto ryškiausi, šviesiausi jausmai bei prisiminimai iki šiol siejasi su Dailės mokykla, kurioje prasidėjo jos kelias į kūrybą. Ilgi piešimo vakarai, plenerai, kūrybinė atmosfera – tai įsirėžė į atmintį. Pašnekovė prisiminė senąją Dailės mokyklą parke, šalia Muzikos mokyklos, kur ypač pavasariais tvyrodavo išskirtinė nuotaika.
Menininkė sakė esanti dėkinga tėvams, o ypač mamai, kuri suprato jos norą kurti ir paskatino lankyti Dailės mokyklą. Nors tuo metu svajojo ir apie mokslus Vilniuje, Čiurlionio menų mokykloje, Asta save prisimena kaip gana nedrąsią merginą.
„Labai lyginau save su kitais, nepasitikėjau savimi“, – prisiminė kūrėja.
Menininkė pasakojo, kad vienu svarbiausių etapų tapo baigiamasis darbas Dailės mokykloje. Nors iš pradžių norėjo rinktis tapybą, galiausiai pasirinko grafiką ir visiškai pasinėrė į kūrybinį procesą. Pasak jos, tuo metu tapyba buvo labiau vertinama, tačiau grafika ją labai patraukė.
Baigiamajam darbui menininkė pasirinko Mažeikių geležinkelio stoties temą. Ji eidavo į stotį piešti traukinių, įvairių detalių bei eskizų, o mama visada ją lydėdavo, stovėdavo šalia.
„Tada dar nebuvo mobiliųjų telefonų – viską reikėjo nusipiešti ranka. Pamokoms mažai ruošdavausi – svarbiausia būdavo pasiruošti Dailės mokyklai“, – šypsojosi kūrėja.
Dailės mokykla ją išmokė ne tik technikos, bet ir kantrybės, formos bei linijos pajautimo. Ji iki šiol prisimena reiklius mokytojus, kurie skatino suprasti piešimo pagrindus ir ieškoti savo braižo.
Švedijoje kūryba tapo artimesnė emocijoms
Pašnekovė tvirtino, kad gyvenimas Švedijoje ją stipriai pakeitė kaip kūrėją. Dar gyvendama Lietuvoje, studijų metais ji daug kūrė, tuo laikotarpiu jos darbuose dominavo abstrakcijos ir kitoks meninis braižas. Atvykusi į Švediją mažeikiškė pajuto stiprų norą bendrauti su žmonėmis, tačiau tam trukdė kalbos barjeras. Tada piešimas ir vizualus pasakojimas tapo savotiška kalba, leidusia išreikšti save. Menininkė pastebėjo, kad būtent Švedijoje jos darbuose atsirado daugiau detalių, emocijų ir iliustratyvumo. Ji pradėjo piešti ne tik abstrakčias formas, bet ir miestą, jo atmosferą, kasdienius vaizdus bei žmones supančią aplinką.
Asta Švedijos miestelį, kuriame gyvena, net vadina savotiška „švediška Venecija“. Būtent ten gimė vienas ryškesnių jos projektų – didelio formato miesto iliustracija ant tapeto.
„Čia save pradėjau atrasti kaip piešėją“, – sakė kūrėja.
Pasak jos, šis darbas tapo vienu pirmųjų itin asmeniškų ir iškalbingų kūrinių. Miestui iliustruoti ji skyrė ne vienus metus, o projektas vėliau keliavo po įvairias parodas.
Parodos padėjo atrasti savo stilių
Ilgainiui menininkė aktyviai įsiliejo į vietos meno bendruomenę – dalyvavo parodose, kūrybiniuose projektuose, ieškojo naujų saviraiškos galimybių.
Vienas svarbesnių kūrybinio kelio etapų – pažintis su žinoma švedų menininke, kuri pakvietė Astą dalyvauti kūrybiniuose užsiėmimuose ir supažindino su nauja grafikos technika. Menininkės kartu dirbo su ultravioletinių spindulių bei specialios plėvelės technika, leidžiančia perkelti piešinius ant įvairių paviršių. Anot kūrėjos, ši patirtis atvėrė daugiau laisvės eksperimentuoti ir ieškoti naujų būdų perteikti savo mintis bei emocijas.
Svarbiu kūrybinio kelio momentu tapo ir 2016 metais surengta autorinė paroda vienoje Švedijos galerijų. Po šios parodos A. Norkutė pirmą kartą aiškiau pajuto atradusi savo kūrybinį braižą. „Pradėjau suprasti, kad atradau savo stilių ir savo emociją“, – džiaugėsi menininkė ir pridūrė, kad kiekvienas gyvenimo etapas atneša naują matymą.
Todėl kūryboje ji leidžia sau ieškoti, stebėti, keistis, bet siekia neprarasti jautrumo pasauliui.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
