Rugsėjo 24 dieną Žemaitijos nacionaliniame parke vyko renginys, skirtas Tarptautinei turizmo dienai paminėti. Šiemetinė tema buvo „Turizmas ir bioįvairovė“, todėl nutarėme visus norinčiuosius supažindinti su įspūdingiausiais parko medžiais – botaniniais gamtos paveldo objektais.
Pasūlymu susidomėjo apie 60 Plungės „Babrungo“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokinių ir trys jų mokytojos.
Įdomiai apie įspūdingiausius parko medžius pasakojo Gamtos skyriaus specialistas Sigitas Kvašinskas. Jam talkino Aušra Brazdeikytė.
Pirmiausiai nuvykome prie storiausios liepos, augančios Platelių dvaro parke. Jos apimtis krūtinės aukštyje – 5,40 m. Manoma, kad liepai yra apie 180 metų, nes parkas sodintas XIX a. pradžioje. Medis įdomus šakotu, storu kamienu. Grįžtant atgal, Sigitas stabtelėjo ties netoliese augančiu skroblu, kad jį parodytų ir apie jį papasakotų mokiniams.
Ne mažiau įspūdingas ir dvaro parke augantis storiausias Lietuvos uosis (vadinamas Raganos). Jo kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Treti aiškina, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į uosį, gaidžiui užgiedojus.
Apžiūrėjome ir Platelių vinkšną, kuri auga buvusiame Platelių dvaro sode. Manoma, kad medžiui – apie 180 metų, nes dvaro sodas sodintas XIX a. pradžioje. Vinkšnos kamieno apimtis krūtinės aukštyje – 4,8 m, aukštis – apie 26 m. Skirpstas, guoba, vinkšna yra labai panašūs medžiai. Dar prie šitos kompanijos paprastai priskiriamas ir skroblas. Vaikai susidomėję klausėsi ir žiūrėjo, kaip pagal lapus atskirti guobą nuo vinkšnos. Tai labai sudėtinga, nes jų lapai beveik nesiskiria vieni nuo kitų. Tik pagal vaisius, sėklas galima atskirti guobą nuo vinkšnos, – mokė S. Kvašinskas. Vinkšnos geriausiai iš visų guobinių augalų pakenčia paunksnę.
Prie vinkšnos ėjome pro nušienauto Sosnovskio barščio sąžalynus. Pastaraisiais dešimtmečiais išplitęs iš Kaukazo kilęs Sosnovskio barštis visų pirma išsiskiria dydžiu: palankiomis sąlygomis šios žolės gali išaugti iki 3-5 m aukščio, stiebo skersmuo ties pamatu siekia iki 12 cm, o žiedyno – iki 0,5 m. Visos augalo dalys kaupia daug ypač stipraus alergeno – furanokumarino.
Sosnovskio barščio sultyse yra medžiagų, kurios jautrina odą ir gali sukelti 1-3 laipsnio odos nudegimus – iššoka vandeningos pūslės arba gali atsirasti rudos pigmentinės dėmės, kurios ilgai laikosi. Pjaunantiesiems žolę, einantiesiems per barščių sąžalynus reikia saugotis, kad ant odos nepatektų augalo sulčių, o joms patekus – tuoj nuplauti vandeniu. Sultys paprastai sukelia uždegimą, apšvietus tiesioginei saulės šviesai, todėl reikia būti atsargiems saulėtomis dienomis.
Apie tai sužinoję, mokinukai labai susidomėjo šiuo augalu – kai kas net paliesti norėjo.
Iš Platelių vykome į Beržorą – prie Birškaus namo, šalia kelio, auga dar šeimininko senelio sodintas bukas. Tai introdukuotas, mūsų miškuose savaime neaugantis medis. Jo kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,68 m, aukštis –16 m. Mūsų kraštuose tokių storų ir subrandinančių vaisius – tribriaunius riešutėlius – medžių yra nedaug. Bukui – daugiau nei 100 metų.
Iš Beržoro vingiuotu žvyrkeliu nudardėjome į Stirbaičius. Palikę autobusus ant miško keliuko, pėsčiomis patraukėme prie Stirbaičių ąžuolo. Jo kamieno apimtis – 4,42 m, aukštis – 21 m. Manoma, kad ąžuolui daugiau kaip 200 metų. Šis medis vadinamas ne tik Stirbaičių, bet ir pagal šalia gyvenusių žmonių pavardę – Jerumbavičiaus ąžuolu. Ąžuolai gali išgyventi iki 1 000 ir daugiau metų. Sigitas, gyvenantis Stirbaičių kaime, labai įdomiai papasakojo apie buvusį Jerumbavičiaus ūkį, kuriame auga šis ąžuolas, apie storiausius pasaulio medžius.
Visi mažieji ekskursijos dalyviai nekantriai laukė staigmenų, kurių iš anksto pažadėjome. Atvirukai su ežero vaizdu išdalinti visiems, pasakiusiems kuo daugiau medžių, paukščių, žvėrių pavadinimų.
Oras pasitaikė ypač geras – tikra bobų vasara. Auksinėmis rudens spalvomis pasidabinę medžiai traukė visų akį. Netoli ąžuolo esančioje pelkėje moterys rinko prisirpusias spanguoles. O ir mes, prisirinkę grybų, geros nuotaikos grįžome atgal.
Aušra BRAZDEIKYTĖ
Platelių lankytojų centro administratorė