Švenčių laikotarpiu, kai aplink daug mirksinčių lempučių, žvakių šviesos ir šypsenų, norisi sielą palepinti dar ir gražiomis istorijomis. Vieną tokią – apie meilės imigrantą iš Italijos Fabio Canino ir jo žmoną rietaviškę Virginiją – paruošėme ir savo skaitytojams. O prasidėjo viskas saulėtoje, Viduržemio jūros skalaujamoje Sicilijoje…
Atstumas jausmų neužgesino
Būsimoji filologė Virginija, anuomet dar Šlepavičiūtė, į Siciliją išvažiavo vedama dviejų tikslų – užsidirbti per vasaros atostogas ir patobulinti italų kalbos žinias. Mergina tada dar nežinojo, kad sala, kurios gyventojai kalba sicilietiškai, – ne pati geriausia vieta tobulinti italų kalbą. Kaip negalėjo nuspėti ir to, kad čia, toli nuo Lietuvos, sutiks jai likimo skirtą jaunuolį.
Susipažino jiedu 2009 metų vasarą. Jausmai, užsimezgę tarp lietuvaitės ir italo, neišblėso ir Virginijai grįžus studijuoti į universitetą. Kaip pasakojo V. Canino, jųdviejų su Fabio draugystės žemėlapis buvo ypač margas: susitikimai vykdavo tai Lietuvoje, tai Vokietijoje, į kurią ji išvažiavo pagal studentų mainų programą, tai kokioje kitoje šalyje. „Atstumas ir laikini išsiskyrimai jausmų neužgesino. Supratome, kad tai rimta“, – prisiminė draugystės pradžią Virginija.
Susilaukė trijų atžalų
Po ketverių išsiskyrimų ir susitikimų metų, 2013-aisiais, pora savo meilę įteisino tapdami vyru ir žmona. Susituokė jiedu Fabio gimtajame Trapanio mieste. Po medaus mėnesio Katanijoje grįžo abu į Rietavą. Svajojo čia įsikurti, tačiau italui susirasti darbą Lietuvoje nebuvo lengva. Virginija dirbo Rietavo atviro jaunimo centro direktore, o Fabio skraidė tarp dviejų šalių: sezono metu darbavosi Italijos kurortuose, o ne sezonu – mėgavosi žmonos draugija Rietave.
2014 metais sutuoktiniams gimė pirmagimis Kasparas. Dar po poros metų – jaunėlis Bernardas, o 2019-aisiais jiedu susilaukė dukrytės Liucijos Teresos.
Vaikai stiebėsi į viršų, o tėvams taip ir nesisekė surasti vietos, kurioje šeima galėtų gyventi drauge, kur visiems jos nariams būtų gera.
Šaknis įleido Rietave
Lietuva Fabio patiko. Patiko ir žmonos gimtasis Rietavas. Sunku buvo tik su profesinių tikslų realizavimu. „Vyrui buvo sunkiau nei man. Aš namuose likdavau su vaikais, o jis išvažiuodavo dirbti ten, kur buvo visiškai vienas. Grįžęs į namus Fabio atsiduodavo šeimai – vaikais jis rūpinosi 24 valandas per parą. Ieškojome šalies, kurioje mūsų šeimai būtų geriausia. Blaškėmės nemažai. Buvome pakėlę sparnus į Austriją, bet po trijų mėnesių susirinkome daiktus ir vėl grįžome į Lietuvą. Aš galėčiau gyventi Italijoje. Man ten patinka, bet vyrą labiau traukia Lietuva. Galiausiai mūsų paieškas sustabdė pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija. Gyventi tarp dviejų šalių pasidarė sudėtinga, tad nusprendėme: laikas mūsų šeimai stipriau suleisti šaknis“, – kalbėjo V. Canino.
„Kalbų ir kultūrų lizdelis“
Jauna, energinga trijų vaikų mama niekada nestokojo idėjų, kaip realizuoti savo profesinį potencialą. Virginijai puikiai sekėsi vadovauti Rietavo atviram jaunimo centrui. Kaip pati sakė, darbas su jaunimu ir vaikais jai suteikia energijos ir kūrybinės laisvės. Trijų vaikų mama vietoje nenustygo ir namuose augindama savo mažąją dukrelę.
„Mūsų vaikai auga dvikalbiai – bendraujame ir lietuviškai, ir itališkai. Pastebėjusi, kad kalbėti itališkai jiems sekasi sunkiau, pradėjau vesti pamokėles. Mokytis buvo įdomu, tad pagalvojome, kad dar smagiau būtų pasikvietus draugų. Taip netikėtai, iš noro pamokyti savo vaikus, užsimezgė kalbų mokyklėlės įkūrimo idėja. Tiesa, mokyklėlėje mokomės ne italų, o anglų kalbos. Tokį sprendimą priėmiau supratusi, kad mieste yra daug daugiau vaikučių, norinčių išmokti kalbėti angliškai nei itališkai“, – pasakojo „Kalbų ir kultūrų lizdelio“ įkūrėja V. Canino.
Diplomuota vokiečių kalbos mokytoja gavo netikėtą pasiūlymą – dirbti Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Tokia galimybė atsirado, kai dalis šeštokų, atėjus laikui rinktis antrąją užsienio kalbą, pareiškė norą mokytis vokiečių kalbos. Virginija džiaugiasi galėdama dirbti mokykloje ir yra įsitikinusi, kad jos mokiniai tikrai kalbės vokiškai.
Keturias užsienio kalbas – vokiečių, italų, anglų ir rusų – mokanti filologė yra tikra, kad kiekvienas galime išmokti naujos kalbos, reikia tik norėti atsiverti ir priimti ją į save. Ji sakė niekaip negalinti suprasti tų žmonių, kurie emigravę metų metais neišmoksta tos šalies, kurioje apsistojo, kalbos.
Ėmėsi įgyvendinti savo svajonę
Realizuoti savo profesines ambicijas neišvažiuojant iš Lietuvos užsimojo ir Fabio. Tiesa, pirmasis bandymas prisvilo. Aukšto lygio restoranų virtuvėse įpratęs sukiotis vyras darbą itališko maisto picerijoje Klaipėdoje metė po trijų dienų. Taip gaminti, kaip buvo gaminama toje virtuvėje, negalėjo, nes jo supratimas apie maisto ruošimo kultūrą ir tai, ką pamatė kavinėje, labai skyrėsi. Ši nesėkmė dar labiau paskatino Fabio imtis savo svajonės įgyvendinimo – atidaryti itališko maisto kavinę Rietave. Keli mėnesiai pasiruošimo, ir… karantinas. Su juo susiję įstatymai ir įvairiausi draudimai noro eiti link tikslo nesumažino, tik kavinės atidarymas buvo visai kitoks, nei svajota. Plačiai ir svetingai durų, kaip moka tik italai, savo klientams Fabio negalėjo atverti. Gruodžio 30-ąją atsidariusi „Ballaro“ kavinė iš karto sulaukė pirmųjų užsakymų, deja, išsinešti. O Fabio taip svajojo kiekvieną klientą sutikti su šypsena…
Žmonėms smalsu sužinoti, kokiais skoniais juos nustebins itališkos virtuvės šefas. Jau pirmąją darbo dieną užsakymų sulaukta daug, todėl ruošdami publikaciją galėjome kalbinti tik Virginiją – Fabio „maudėsi“ savo stichijoje.
„Mano vyras labai mėgsta savo darbą. Jam labai svarbus tiesioginis bendravimas su klientais, jų nuotaikos pajautimas, tačiau to teks palaukti. Dar prieš kavinės atidarymą jautėme žmonių palaikymą, sulaukėme daugybės padrąsinančių žinučių, o vakar, kai jau pirmieji klientai paragavo vyro ruošto maisto, atskriejo pirmieji pozityvūs atsiliepimai – tas grįžtamasis ryšys mums toks svarbus. Ypač dabar, kai karantinas. Su vyru svajojame apie laiką, kai viskas baigsis, kai galėsime bendrauti su žmonėmis laisvai, pasikalbėti susėdę visi kartu: aš su savo mokiniais, jis – su klientais. Net šiurpuliukai per kūną nubėga nuo tokių minčių…“ – dalijosi savo šeimos džiaugsmais ir išgyvenimais Virginija.
Dalelė gimtosios Italijos
„Ballaro“ – tai vienos gatvės Palermo mieste, Italijoje, pavadinimas. Gatvės, kurioje prekiaujama tradiciniu itališku maistu, kokį rietaviškiams savo atidarytoje kavinėje gamina ir meilės imigrantas iš saulėtosios Italijos Fabio.
Jo žmona Virginija žino, kad ši su meile įrengta kavinė – tai ne tik maitinimo įstaiga, ne tik darbo vieta… Tai dalelė gimtosios Italijos, kurią jos vyras bando susikurti savo žmonos gimtinėje, Rietave. Mieste, kuris jį sužavėjo savo ramybe ir kuriame jų šeimai gyventi labai gera. Jis tikisi, kad naujieji kraštiečiai pamėgs jo gaminamą maistą ir kampelį, kvepiantį itališkais prieskoniais.
„Svajones pavertėme savo tikslais ir įžengėme į kelią, vedantį link jų išsipildymo. Sau ir savo šeimai palinkėsiu, kad sėkmingai eitume užsibrėžto tikslo link. O rietaviškiams, įžengusiems į naujus metus, noriu palinkėti kūrybiškumo. Nebijokime kurti, atrasti savyje glūdinčių galimybių, nes pasinėrę į kasdienybę kartais visai užmirštame svajones. Kurkime sau, savo miestui, Lietuvai. Kurkime, kad gyventi visiems kartu būtų gera“, – linkėjo Virginija.
Kosminės picos.Pasaka