Lapkričio pirmosios dienos daugumai mūsų tarsi nesiskiria viena nuo kitos. Tačiau tai skirtingą prasmę turinčios Bažnyčios šventės. Lapkričio 1-ąją prisimenami šventieji, kurie su Kristumi yra garbėje – jų visų draugija džiaugiasi dangus. Šioje žemėje keliaujanti Bažnyčia jų atminimą gerbia, kad jų pavyzdžiu būtų įkvepiama, jų globa ir triumfu džiuginama, kad dieviškosios didybės akivaizdoje per amžius būtų vainikuojama.
Lapkričio 2-ąją Šventoji Motina Bažnyčia, jau pagerbusi visus savo vaikus danguje tinkamomis pamaldomis, stengiasi užtarti pas Dievą visas sielas, kurios su tikėjimo ženklu pirma mūsų išėjo ir miega prisikėlimo viltyje, taip pat ir visus iškeliavusius nuo pasaulio pradžios, kurių tikėjimą žino tik vienas Viešpats, kad jie, nuo nuodėmės poveikio nuvalyti ir įžengę į dangaus piliečių draugiją, galėtų džiaugtis amžina palaima.
Lapkričio 11 d. – Šv. Martyno šventė. Šis šventasis gimė 316 m. dabartinėje Bulgarijoje, Panonijoje, pagonių tėvų šeimoje. Galijoje buvo pašauktas į kariuomenę. Dar būdamas katechumenas atsidavė Kristui. Priėmęs krikštą pradėjo vienuolinį gyvenimą savo paties, šv. Hilarui padedant, įsteigtame vienuolyne. Vėliau, įšventintas kunigu ir išrinktas Turo vyskupu, rodydamas gerojo ganytojo pavyzdį, steigė kaimuose vienuolynus ir parapijas, lavino kunigus ir atnaujino jų gyvenimą, evangelizavo kaimiečius. Mirė 397 m.
Lietuvoje per Šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų samdos laikas. Su samdiniais šią dieną būdavo atsiskaitoma ir kituose Europos kraštuose, kur tądien pasibaigdavo ir gyvulių ganymas ganyklose.
Lapkričio 16 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmė (Lietuvoje). Vilniaus miesto gynybinės sienos Aušros vartuose esantis paveikslas nuo XVII amžiaus garsėja stebuklais. Manoma, kad jis tapytas 1520–1530 m., uždengtas menišku metalo aptaisu. 1927 m. liepos 2 d. vainikuotas popiežiaus Pijaus XI pašventintomis karūnomis. Paveikslui suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Lapkričio mėnesį kasmet čia vyksta atlaidai, sutraukiantys minias tikinčiųjų iš visos Lietuvos.
Lapkričio 22 d. Bažnyčia prisimena šv. Ceciliją. Apie ją žinome tik iš legendų. Šios šventosios garbinimą liudija daugybė legendų ir V a. Romoje pastatyta bazilika. Iš meilės Kristui saugodama savo nekaltybę Cecilija tapo kankine. Nuo viduramžių ji laikoma bazilikos globėja.
Lapkričio 25 d. – Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė. 1925 m. popiežius Pijus XI kaip atsaką į įsivyraujantį nacionalizmą ir sekuliarizmą paskutinį spalio mėnesio sekmadienį įvedė šventę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus garbei. 1969 m. popiežius Paulius VI perkėlė šventę į paskutinį liturginių metų sekmadienį, pakeitė jos rangą iš šventės į iškilmę ir pavadino ją „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Visatos Valdovas“.
Lapkričio 1 d. – Visi Šventieji
Mt 5, 1, 1–12a: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“
Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų minėjimo diena (Visi Šventieji)
Mt 25, 11–13: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti.“
Lapkričio 4 d. – XXXI eilinis sekmadienis
Mk 12, 38–44: „Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats, tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.“ Antrasis: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“
Lapkričio 11 d. – XXXII eilinis sekmadienis
Mk 12, 38–44: „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų.“
Lapkričio 18 d. – XXXIII eilinis sekmadienis
Mk 13, 24-32: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“
Lapkričio 25 d. – XXXIV eilinis sekmadienis
Viešpats Jėzus Kristus, Visatos Valdovas (Kristus Karalius)
Jn 18, 33b–37: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius.“
