Mažeikių muziejuje kovo 20 dieną atidaroma Vilnius TECH profesoriaus, menotyrininko ir medijų menininko Remigijaus Venckaus tapybos paroda „Tapybos paviršius. Laisvė ir atsitiktinumas“. Joje pristatomi abstrakčiosios tapybos darbai kvies žiūrovus ne tik pažvelgti į paveikslus, bet ir bandyti juos „skaityti“ jausmais bei asmeninėmis patirtimis.
Paroda muziejuje veiks iki gegužės 2 dienos.
Artėjant parodos atidarymui menininkas pasidalijo mintimis apie kūrybą, abstrakčiąją tapybą ir susitikimą su Mažeikių publika.
– Jūsų parodos pavadinimas – „Tapybos paviršius. Laisvė ir atsitiktinumas“. Ką šie žodžiai reiškia jūsų kūryboje? Ar iš tiesų paveiksluose yra vietos atsitiktinumui?
– Tapyba man nėra vientisa ir vienprasmė: ji turi daugybę sluoksnių, gali būti suprantama ir interpretuojama įvairiai. Galiausiai, sluoksniuojant skirtingas spalvas susiformuoja reljefai, kuriuos papildau tam tikru piešiniu ar nutrynimu. Mano tapyba kviečia įsivaizduojamą pasaulį liesti akimis.
Laisvė taip pat yra reikšminga sąvoka mano kūryboje. Be laisvės, turbūt, nieko neįmanoma sukurti. Net jei tai nėra fizinė laisvė, ji turi būti vidinė – nuoširdžiai išgyvenama. Dėl laisvės pojūčio yra galimybė ir atsitiktinumams. Kai tapau, nesusaistytas jokio siužeto, atsiveria daug erdvės neplanuotam vizualiniam pasakojimui. Kadangi nedarau eskizų, atsitiktinumas čia įvyksta kaip vienas esminių kūrybos elementų.
Niekada iki galo nežinau, kur mane kūrinys nuves. Neturiu vienos „generalinės“ idėjos, kurios griežtai laikyčiausi. Veikiau priešingai – dažnai siekiu, kad viskas būtų kuo mažiau suplanuota. Dėl to neretai tenka pertapyti, ieškoti naujų sprendimų ir formų. Būtent tai ir lemia mano tapybos sluoksniuotą paviršių.
– Žiūrėdami į abstrakčią tapybą dalis žmonių sako: „Gražu, bet nesuprantu.“ Kaip patartumėte žiūrovui „skaityti“ tokį paveikslą? Nuo ko pradėti?
– Pirmiausia abstrakčiąją tapybą siūlyčiau suvokti kaip unikalią kalbą. Jei norime išmokti užsienio kalbos, turime jos mokytis. Lygiai taip pat reikia mokytis ir tapybos skaitymo. Ši kalba nėra lengvai perprantama ar greitai įsisąmoninama, nes joje susipina daugybė sluoksnių: kultūrinės asociacijos, asmeninės patirtys, išankstinės nuostatos. Visa tai tapybą daro sudėtingą ir kartu labai individualiai perskaitomą.
Visada rekomenduoju bandantiems „skaityti“ tapybą priimti ją kaip pasakojimą jausmais, ypač kalbant apie abstrakčius paveikslus. Jei žmogus sako „gražu“ arba „aš taip jaučiu“, tai nereiškia, kad jis kūrinio nesupranta. Kartais tiesiog pritrūksta žodyno, kuriuo būtų galima tiksliai apibūdinti savo išgyvenimus. Juk mums visiems neretai sunku įvardyti tai, ką jaučiame, o kalba ne visada pajėgi perteikti jausmo intensyvumą ir niuansus. Dėl to kartais ir nerandame „teisingų“ žodžių, nors patirtis būna labai aiški ir tikra.
– Kovo 20 dieną Mažeikių muziejuje ne tik atidarysite parodą, bet ir skaitysite viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Ką joje galės išgirsti žmonės, kurie galbūt retai lankosi meno renginiuose?
– Paskaita skirta įvairiai auditorijai. Nesiūlau jos suvokti kaip paskaitos, skirtos tik dailės profesionalams, – ji aktuali visiems, kurie nori išgirsti ir sužinoti daugiau, nei leidžia jų išankstinė nuomonė. Joje gali dalyvauti tiek suaugusieji, tiek vyresnio amžiaus klausytojai, kuriems įdomus platesnis meno ir kultūros kontekstas.
Paskaitoje pirmiausia keliu klausimus: kas yra abstraktumas, iš kur jis kyla, kokia jo prasmė, kaip jis susijęs su žmogaus prigimtimi ir kultūriniais bruožais? Į šiuos klausimus žvelgiu iš filosofijos, sociologijos ir kultūros studijų perspektyvų, taip pat per technologijų raidos prizmę – kaip abstraktumo samprata kinta ir kaip keičiasi jo raiškos būdai.
Atsakymų ieškau ne tik „įprastuose“ kūriniuose, bet ir tuose, kurie provokuoja mąstymą, išryškina mūsų minčių vingius ir specifinį santykį su pasauliu. Dažnai rodau ir savo kūrinius: pasakoju, kas įkvepia mano meninę raišką ir kaip ji siejasi su vyraujančiomis ar jau istorijoje nusistovėjusiomis meno tendencijomis. Tikiuosi, kad toks pasakojimas padės ne tik prasmingai praleisti laiką, bet ir aiškiau pamatyti kūrybą kaip vieną iš kultūros ir progreso variklių.
– Jūsų paroda pristatoma Mažeikiuose. Kuo svarbu, kad profesionalusis menas būtų rodomas ir regionuose, o ne tik didžiuosiuose miestuose?
– Be abejo, profesionalusis menas, demonstruojamas regionuose, yra ne mažiau svarbus nei tas, kuris rodomas didmiesčiuose. Miestuose dažnai juntamas savotiškas kultūrinis perteklius: vyksta didelė konkurencija dėl erdvių, dėl parodų, dėl dėmesio, o kartu – ir nuolatinės „rungtynės“ meno lauke. Sostinėje, o taip pat Kaune, yra daugiau parodų, daugiau diskusijų, daugiau progų nueiti ir pamatyti kokybiškos kūrybos. O mažesniuose miestuose ir regionų miesteliuose meno vyksmas paprastai yra ramesnis, renginių ritmas retesnis.
Regionuose patirtys man ypač vertingos. Susitinku su žiūrovais, kurie ne tik mielai klausosi, bet ir užduoda daug klausimų, nuoširdžiai domisi, nori suprasti. Tokiose situacijose man tenka nemažai dirbti ir kalbėti – kartais net skaityti paskaitas ar vesti pristatymus. Tačiau ilgainiui atsitinka gražus dalykas: regionų žmonės tampa mano kūrybos žinovais, sekėjais, jie atpažįsta mano braižą, grįžta į renginius.
Regionuose dažnai susiduriu su klausimais, kurių greičiausiai niekada neišgirsčiau sostinėje. Tai priverčia permąstyti kūrybos strategiją ir sau pačiam atsakyti į klausimus, kodėl taip kuriu, kaip kuriu, kaip mano idėjas supranta žiūrovas.
– Ar yra koks nors šios parodos paveikslas, kuris jums pačiam yra ypatingas ar turi asmeninę istoriją?
– Sunku pasakyti. Iš tiesų kai kurie paveikslai pavyksta geriau, o kai kurie – jaučiu, kad dar galėtų būti tobulinami. Vis tik kartais tobulumas gali virsti pražūtimi. Bandydamas koreguoti paveikslą, kartais įsitraukiu į procesą tiek, kad rezultatas dar labiau nuvilia. Situacija, kai tenka visiškai paslėpti vaizdą nauju sluoksniu, nėra reta. Tačiau tai yra gera praktika; kaip sako mano parodos kuratorius profesorius dr. Rimantas Plungė: „Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau atsiranda galimybė, kad viskas išeis iš karto.“
Kiekvienas kūrinys man – savas pasaulis. Kuriu būdamas su savimi, ieškodamas ne „teisingo“ pasakojimo, o to momento, kai drobėje šis tas įvyksta – netikėtai, neplanuotai. Be abejo, drobė tarytum neišvengiamai sugeria mano asmeninę patirtį ir mano vidinę istoriją. Bet kokia ji tiksliai – man sunku pasakyti, nes su savo kūriniais lieku labiau jausminiame santykyje, o ne ilguose paaiškinimuose ar deklaracijose.
– Per daugiau nei dvidešimt metų akademinės veiklos dirbote su daugybe studentų. Ar jaunų kūrėjų požiūris į meną šiandien labai skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Kiekvienąkart, kai atsigręžiu į praeitį, dažnai pastebiu tam tikrus neigiamus ženklus dabartyje. Labai bijau, kad, jei į jūsų klausimą atsakysiu pesimistiškai, tapsiu vienu iš tų bambeklių profesorių, kuris būtinai „užstums“ ant studentų ir jaunųjų menininkų. Tačiau pabandysiu palyginti, koks buvau aš – jaunas kūrėjas ir studentas – ir kokie yra dabartiniai studentai.
Kai mes buvome studentai, studijos atrodė labai įdomios: rūpėjo kurti, norėjome kuo daugiau gilintis į kūrybą ir jai skirti kiek įmanoma daugiau laiko. Atrodydavo, kad rankos pačios tiesiasi piešti ir tapyti. Visada norėjosi geresnio rezultato. Kūrybos studijose natūralu, kad tenka perdarinėti.
Daugiausia dirbu su studentais, kurie orientuoti į skaitmeninę kūrybą, bet ir čia jie yra nekantrūs, kai rekomenduoju tobulinti ir keisti kūrinį. Dabarties karta daug skuba, ji nuolatos atakuojama vizualinės informacijos, daug komunikacinio triukšmo. Jaunoji karta gyvena didesniame strese, jie turi nemažai įsipareigojimų, kasdienybė patiriama labai fragmentuotai. Kartais bandau studentams ne dėstyti, bet palaikyti dialogą. Reikia parodyti, kad kūrybos strategija tvari – kai neskubame ir dešimt kartų pamatavę pjauname.
Dabartinėje kartoje pastebiu pasikeitusį požiūris į kūrybą. Kai aš buvau studentas, dažnai mus mokė, kad kūryba ir kančia yra neatsiejamos „draugės“. Atrodė, kad kurti iš pasimėgavimo, džiaugtis savo kūriniu yra negarbinga. Dabartiniai menininkai labiau mėgaujasi tuo, ką kuria, bei tuo džiaugiasi net viešai. Aš tam pritariu, nes pats daug ką kuriu iš malonumo, intereso, džiaugsmo. Man atrodo, tokia kūryba dažnai kokybiškesnė nei ta, kuri gimsta iš kančios: ji skaidresnė, grynesnė, nuoširdesnė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
