Prieš dvi savaites buvau Palangoje, kur vyko iškilmingas Donato Žuolio knygos „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ antros dalies pristatymas, o praėjusiąją nukakau į Daugus pasisvečiuoti pas irgi knygas apie medžioklę rašantį Algimantą Zubavičių.
Kiekvienas mūsų turime savo privalumų, turime savus rėmėjus, be kurių niekaip leidinys dienos šviesos neišvys, tačiau akivaizdu, kad mūsų kūryba, teisingiau – mūsų knygos, kelia medžioklės kultūrą.
Apie save nekalbėsiu. Kas domisi mano knygomis, tas apie jas ir žino. O štai apie kolegas galiu kalbėti ilgai ir, patikėkite, be jokio pavydo. Vienas kitam siunčiame ar atvežame savo knygų ir visada džiaugiamės, kad vis labiau keičiasi tiek visuomenės, tiek medžiotojų supratimas apie medžioklę.
Seniai praėjo laikai, kai į mišką eidavome, kad parneštume į namus kokį mėsos gabalą. Šiandien vis daugiau medžiotojų su didesne pagarba žiūri į bet kokį medžiojamą žvėrį. Šautuvą kelia, jei turi teisę į jį šauti, jei atstumas tinkamas ir tikrai yra galimybė, kad šūvis bus taiklus ir sužeistas gyvūnas nesikankins.
Vis daugiau besižavinčiųjų medžioklės tradicijomis, dalyvaujančiųjų medžiotojų ir žvejų renginiuose, šaudymo varžybose, elnių viliojimo čempionatuose, Šv. Huberto ir kitokiose šventėse.
Ir mums, rašantiems šia tema, tikrai atsiranda ką pasakyti visuomenei, kuri vis dar kreivai žiūri į medžioklę.
Nepamatęs, nepabuvęs medžioklėse kituose kraštuose menkesnį supratimą turėsi. D. Žuolys medžiojo Amerikoje ir net su lanku. A. Zubavičius, kuris, be kitų knygų, yra sukūręs mane sužavėjusią „Ištikimybę Medeinei“, ir aš porą kartų pabuvome Afrikoje. Tačiau visi kur kas labiau žavimės savo kraštu, savo medžioklės kultūra, savo žvėrimis.
