„Na, jei kartais…“

Baugu, bet tenka pripažinti: aplinka pritvinkusi karo grėsmės. „Užgimusi“ po kruvinų lapkričio 13-osios įvykių Paryžiuje, ji nuolat augo ir plėtė savo teritoriją. Nors Lietuvos tarp karštųjų taškų nėra, tačiau grėsmės tvaikas pasiekia ir mus. Tiesa, po išpuolių Paryžiuje atrodė, kad „Islamo valstybės“ aktyvistai bus sutramdyti ir viskas nurims, bet… Po to, kai antradienį turkai numušė karinį Rusijos orlaivį, ta grėsmė vėl išsipūtė – lyg burbulas, kuris nežinia kada gali sprogti.

Nesantaika tarp Rusijos ir Turkijos įplieksta. Vienas dalykas, jei tai būtų tik dvišalis konfliktas, bet į jį įtraukiama visa Europa, Jungtinės Amerikos Valstijos, NATO. Tarptautinių santykių žinovai tvirtina, kad turkų šūvis į rusų bombonešį – tai NATO vienybės patikrinimas, bandymas išsiaiškinti, kurią pusę palaikys Aljansas: į konfliktą su Rusija įsivėlusią Turkiją ar Prancūziją, kuri suaktyvėjusioje kovoje prieš „Islamo valstybę“ Rusiją mato kaip sąjungininkę. Beje, iškart po antradieninio incidento NATO surengė skubų pasitarimą. Pagrindinė išvada tokia: Turkija turi teisę ginti savo oro erdvę. Antroji: visi turėtų nusiraminti ir pabandyti surasti kompromisą. Ar ras? Norėtųsi… Nes mūsų tėvai ir seneliai sako, kad nieko nėra baisiau už karą. Jis sunaikina viską. O likusieji tampa luošiais – kas fizine prasme, kas dvasine.
Rašydama prisiminiau pavasarį. Vakarą, kai vaikštinėjome po Paryžių. Jau tada už akių užkliuvo prie Eifelio bokšto patruliuojantys automatais ginkluoti kariškiai. Į mūsų klausimus, ką taip grėsmingai atrodantys vyrai veikia miesto centre, atsakyta: „Na, jei kartais teroristai užpultų.“ Po gero pusmečio tas „na, jei kartais…“ virto baisia realybe. Dėl to dabar taip dažnai girdime frazę „ypatingoji parengtis“, o ginkluotųjų Europos didmiesčiuose daugiau nei beginklių.
Pripažinkime, kad šiomis dienomis patyliukais džiaugiamės: kaip gerai, kad gyvename tikrame Dievo užausyje. Žinoma, čia taip pat kunkuliuoja nesantaika, politinės rietenos. Bet jos, palyginti su pasaulio įvykiais, – tik menkos ir nublankstančios savo kiemo intrigėlės.
Viena iš ryškesnių dabarties „žvaigždžių“ – vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Šiandien yra ta diena, kai bus atsakyta į hamletišką klausimą: „Būti ar nebūti?“ Mat iš Kinijos grįžta Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, su kuriuo S. Skvernelis ir tarsis, likti jam ministro poste ar trauktis (primenu, kad S. Skvernelis pareiškimą dėl atleidimo padėjo po to, kai Vilniuje pagrobęs pareigūnų automatą nuo policijos paspruko nusikaltėlis). Beje, pareigūnų bendruomenė savąjį ministrą palaiko ir ragina likti. Tad panašu, jog įvykis ir konfliktas su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene ministerijos vadui tik pagelbės – po S. Skvernelio skvernais išaugs dar stipresni jo reitingų raumenys. O tai politinėje arenoje veiksnys Nr. 1.