Net pravažiuojantieji stabteli, spalvingą grožį išvydę

„Iš Žemaičių Kalvarijos važiuokit link Gegrėnų. Žiūrėkit į kairę ir pamatysit“, – taip lakoniškai kelią į savo namus telefonu apibūdino Kazimiera Jonušienė, kurios šeimos tvarkoma sodyba šiemet pripažinta pačia gražiausia visoje Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje. Važiuodami laikėmės nurodytos krypties ir… pamatėme. Atokiau nuo kelio – dviaukštis mūrinukas, o visa aplinka – „iščiustyta“, išdabinta, margiausiais žiedais žydinti. Ir net nekilo abejonių – tai ir yra Kazimieros ir Felicijono Jonušų sodyba.

Žemaičių Kalvarijos bendruomenė „Gardai“ jau daug metų puoselėja tradiciją išrinkti ir per miestelio vasaros šventę apdovanoti gražiausiai tvarkomų sodybų šeimininkus. Kaip jau minėjome, šiemet pačia pačiausia pripažinta miestelio pakraštyje gyvenančių Jonušų namų aplinka.
Padėkos raštas, kurį įteikė bendruomenės pirmininkas Bronius Kleinauskas, Jonušams – ne naujiena. Jų sodyba į gražiausiųjų sąrašo viršų pakliuvo jau aštuntąjį kartą, dar du padėkos raštus jie gavę iš Plungės rajono savivaldybės. „Tais raštais jau greitai visą sieną apkabinsim“, – sakė ponia Kazimiera. Ir pridūrė: „Bet tvarkomės tikrai ne dėl įvertinimo, o dėl savęs. Mums tas užsiėmimas patinka, nebegalim kitaip, bet kai kažkas pastebi, pagiria, žinoma, – malonu.“
Kazimiera ir Felicijonas sodybos aukštomis tvoromis netveria, aplinkos grožio nuo svetimų akių neslepia ir į kiemą įsileidžia visus, kas tik nori į gėlynus ir kitas grožybes akis paganyti. „Anksčiau auginom javus, laikėm daržus, o dabar visą šią teritoriją iki pat kelio gražia pievele, gėlynais pavertėm. Matom, kad net pravažiuojantieji stabteli pasigrožėti. Na, ir tegul“, – kalbėjo šeimininkė.
Felicijonas Jonušas pasakojo, kad sodybą šitaip puoselėja jau daugiau nei dešimt metų, o gyvena čia – jau šešiolika. „Prieš tai gyvenom už kelių kilometrų, Rotinėnuose. Paskui pasistatėm čia namą, persikraustėm. Pamažu ir aplinką ėmėm tvarkytis“, – pasakojo kalvarijiškis.
Kazimiera ir Felicijonas kartu – jau 43 metus. Užaugino šešis vaikus, turi dešimt anūkų ir jau keturis proanūkius. Penkios dukros savo gyvenimus turi – Plungėje, Mažeikiuose, Alsėdžiuose, Žemaičių Kalvarijoje. Dar viena – Brigita – gyvena ir dirba Norvegijoje, tačiau vasaromis, nuo gegužės iki rugpjūčio pradžios, parvyksta pas tėvus ir padeda jiems triūsti aplink namus. Kartu su Jonušais gyvena ir jų sūnus Saulius. Viskas, kas iš akmens, – jo rankų kūriniai.
O iš akmens Jonušų sodyboje daug visokiausių grožybių pridaryta – akmeninė pavėsinė, šulinys, gėlių vazonai, jais nukloti šlaitai, išgrįsti takai ir keliukai. Net kol kalbėjomės su sodybos šeimininkais, jų sūnus akmenį skaldė ir kažką naujo iš jo ruošėsi daryti.
Ponas Felicijonas, paklaustas, ar daug darbo reikia įdėti, norint tokią aplinką sukurti, atsakė: „Dirbam visi. Arklys ir tas prie sodybos gražinimo įdarbinamas – juo visus akmenis suvežėm. Daug laiko reikia sugaišti ir kol tokius vejos plotus nupjauni“, – pasakojo šeimininkas.
Na, o gėlynai, alpinariumai, tvenkinukai – čia jau moterų valdos, kuriose apstu spalvų, kūrybingumo, išmonės. „Ir mums darbo netrūksta. Vieną kampą sutvarkom, o kitą jau griaunam – vienodai atsibosta, norisi kažko naujo, neįprasto“, – kalbėjo Brigita.
Išties, kiekvienas sodybos gėlynas – vis kitoks. Vienas apjuostas akmenimis, kitas papuoštas spalvotomis medžio drožlėmis, viename klesti vasarinės gėlės, kitame žaliuoja dekoratyviniai medeliai. Ir nė vieno kampo, kuris būtų pamirštas, apaugęs piktžolėmis. Viskas – lyg iš „abrozdėlio“.
Vaikštant po sodybą, kilo mintis, kad tas grožis brangiai atsieina – ir pinigine, ir laiko, ir darbo išraiška. „Na, ne. Kodėl taip galvojate? Jei yra noro, laiko galima rasti viskam. Ir padirbam, ir pasisėdim – pailsim, tuo, ką padarėm, pasidžiaugiam. Be to, mes juk dar ir arklį, kiaulę, porą veršių, ožkų, vištų laikom. O dėl pinigų – visi susimetam ir perkam gėlių, medelių, technikos.“
Ponia Kazimiera dar pasidžiaugė – didžiulė laimė, kad ta praūžusi vėtra ir kruša didelių nuostolių nepridarė. Tik medinio malūnėlio sparnus aplaužė. Bet tai – niekis, ne bėda. Diena kita ir jie vėl suksis vėjyje, linksmai kviesdami džiaugtis gyvenimu – taip, kaip moka Jonušų šeima.