Pirmąjį Advento sekmadienį įžengiame į naujus liturginius metus. Pradedame juos aktyviu Jėzaus atėjimo laukimu ir pasirengimu jį priimti. Šią dieną Bažnyčia skaito ir klausosi ištraukos iš ilgos Kristaus kalbos apie Jo atėjimą pasaulio pabaigoje, tačiau mintimis ir dvasia gręžiasi į pirmąjį Dievo Sūnaus atėjimą, Jo įsikūnijimą Betliejuje. Šie svarbūs įvykiai įtaigiai pasako apie Dievo ir žmogaus akistatą. Dievas apsireiškia pasaulyje, ieško žmogaus, prakalbina jį ir kviečia glaudžiai bendrystei, kuri iš esmės pakeičia gyvenimą ir likimą. Advento dienomis girdime kvietimą, o kad susitikimas įvyktų, būtina jam tinkamai pasirengti. Šis susitikimas nėra tik nerūpestingas ir niekuo neįpareigojantis pasėdėjimas prie šventinio vaišių stalo. Tai – rimtas pokalbis apie teisų gyvenimą Dievo artumoje, o vėliau – kasdienis darbas kartu su Dievu, kuriant Jo Karalystę savyje ir pasaulyje.
Kristaus raginimas budėti reiškia nuolatinės vienybės ir bendravimo su Išganytoju būseną. Jo savybės yra Dievo žodžio klausymas ir pamokymų vykdymas, nuoširdi malda ir sakramentų priėmimas, dorybių ugdymas ir artimo meilės darbai. „Jei kas mane myli, – sako Išganytojas, – laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Dievo Sūnus žino, su kokia didele jėga pasaulio dvasia stengiasi pririšti mūsų dėmesį prie įvairiausių kasdienos reikalų, todėl primena didžiojo Tvano dienas. Žmonės gyveno rūpesčių kupiną gyvenimą – kaip visada dirbo, džiaugėsi ir verkė, pykosi ir taikėsi, linksminosi: „Valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus“. Tik vienas Nojus įdėmiai klausėsi Dievo balso ir vykdė Jo valią. Jis paklusniai ėmėsi keisto darbo – statyti didelį laivą, nors regimų grėsmės ženklų nematė nei jis, nei kiti žemės gyventojai. Potvynis pakilo, kai niekas nesitikėjo. Galime įsivaizduoti, kokią neviltį patyrė žmonės, suvokę esą bejėgiai ir pasmerkti. Nepagelbėjo nei įgytas turtas, nei sukauptos atsargos, nei užimti postai ar įtaka visuomenėje. Paaiškėjo, kad tik vienintelis Nojus visą gyvenimą darė tai, kas svarbiausia ir reikalingiausia. Jis klausė Dievo, buvo pasirengęs, budėjo, todėl išsigelbėjo. Kiti žuvo.
Pagunda atidėlioti susitikimą su Dievu yra didelė. Darbas, buities ruoša, pirkimas, pramogos ir daugybė kitų reikalų užgožia rūpestį dvasios gyvenimu. Nerandame laiko kartu su Dievu dėmesingai ištirti savo vidų: kokios mūsų mintys, įsitikinimai, įpročiai, darbai? Kažkodėl tikruosius ir svarbiausius gyvenimo poreikius – tiesą, gėrį, tobulėjimą, dvasinę ramybę – nustumiame į savo veiklos pašalį. Manome, kad jie gali palaukti, suspėsime, ir už šią klaidą sumokame gyvenimu, nes laikas bėga labai greitai ir pabaiga visada ateina netikėtai, lyg vagis naktį.
„Todėl budėkite“, – sako Kristus, o Bažnyčia skelbia advento – dvasinio atsinaujinimo ir pasirengimo naujai susitikti su Įsikūnijusiu Dievu, Jėzumi Kristumi – pradžią. Adventas ragina pakilti iš mūsų gyvenimo tamsos tikėjimo kelionei, eiti į šviesą, kurią neša ateinantis Išganytojas. Apaštalo Pauliaus žodžiais romiečiams Jis kviečia: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11).
