PASKUTINIS NEPARDUODAMAS DAIKTAS

Le dernier article invendu / The Last Unsellable Item

Tomas Lagūnavičius

Tomo Lagūnavičiaus performansas „PASKUTINIS NEPARDUODAMAS DAIKTAS“ (Le dernier article invendu / The Last Unsellable Item) įvyko 2026 m. rugsėjo 4 d. 21:10 Paryžiaus Carrefour Market prekybos erdvėje. Menininkas pasirinko ne muziejų, galeriją ar tradicinę performanso sceną, bet supermarketą – vietą, kurioje objektai nuolat klasifikuojami, įkainojami, išdėstomi, pasirenkami ir išimami iš apyvartos. Šis kontekstas tampa esmine kūrinio medžiaga.

Performanso branduolį sudaro retorinis klausimas: „Ar žmogus nėra tokia pati prekė kaip ir prekės supermarkete? Jeigu prekė – kokiai grupei jis priklauso? O jeigu ne – kas yra žmogus?“

Klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau iš tiesų jis nukreiptas į vieną fundamentaliausių moderniosios visuomenės problemų – žmogaus santykį su preke, verte ir ekonomine sistema.

Karlo Marxo Kapitalo analizėje prekė turi naudojamąją ir vertės formas; jos vertė pasireiškia socialiniuose santykiuose ir mainuose. Marxas taip pat aprašo prekės fetišizmą – procesą, kai socialiniai žmonių santykiai ima pasirodyti kaip santykiai tarp daiktų. Lagūnavičiaus performansas šią teorinę perspektyvą apverčia: jeigu prekės tampa socialinių santykių tarpininkėmis, kas nutinka žmogui, kai jis pats pradedamas traktuoti kaip ekonominis objektas?

Supermarketas šiuo atveju tampa savotišku šiuolaikinės visuomenės modeliu. Čia kiekvienas objektas turi kategoriją, paskirtį, kainą ir vietą sistemoje. Todėl menininko klausimas apie žmogaus kategoriją tampa ontologine provokacija. Jei žmogus būtų prekė, kur jį reikėtų padėti? Prie maisto? Prie paslaugų? Prie darbo? Prie prabangos? O gal reikėtų sukurti atskirą lentyną – „Žmogus“?

Tačiau būtent čia prasideda paradoksas. Žmogaus neįmanoma iki galo apibrėžti jo ekonomine verte. Žmogaus laikas gali būti parduodamas kaip darbo jėga, kompetencija gali tapti rinkos paslauga, kūnas – ekonominių santykių objektu, o dėmesys – vartojimo ekonomikos ištekliumi. Vis dėlto nė viena iš šių funkcijų neišsemia žmogaus kaip subjekto.

Šią problemą galima papildyti Jeano Baudrillardo teorija. Baudrillardas teigė, kad vartojimo visuomenėje prekės egzistuoja ne vien dėl savo naudojamosios ar mainomosios vertės – jos tampa ženklais, nurodančiais statusą, tapatybę, gyvenimo būdą ir socialinę padėtį. Vartojimas tokiu būdu tampa ne tik daiktų naudojimu, bet ir ženklų sistema.

Ši perspektyva radikaliai išplečia Lagūnavičiaus klausimą. Galbūt žmogus šiuolaikinėje visuomenėje nėra tiesiog prekė. Galbūt jis tampa ženklu tarp kitų ženklų.

Žmogus gali būti vartotojas, darbuotojas, klientas, profesionalas, prekės ženklo atstovas, auditorijos segmentas ar statistinis duomenų vienetas. Jo socialinė tapatybė vis dažniau reiškiasi per vartojamus objektus ir jų ženklinę reikšmę. Baudrillardo analizėje vartojimo objektai sudaro sistemą, kurioje socialinis statusas ir tapatybė artikuliuojami per skirtumus tarp ženklų.

Todėl „PASKUTINIS NEPARDUODAMAS DAIKTAS“ nėra paprasčiausia vartotojiškumo kritika. Tai klausimas apie ribą tarp subjekto ir objekto.

Kas lieka žmoguje tada, kai jo ekonominė, socialinė ir simbolinė vertė yra nuolat matuojama?

Performanso pavadinimas pateikia paradoksalią užuominą: paskutinis neparduodamas daiktas gali būti ne daiktas apskritai. Tai gali būti pati žmogaus savybė nebūti iki galo paverčiamam objektu.

Šiuo požiūriu supermarketas tampa ne prekybos vieta, o ontologine scena. Lentynos tampa klasifikavimo sistema, kainos – vertės sistema, prekės – ženklų sistema, o žmogus – klausimu, kurio šios sistemos nebegali galutinai išspręsti.

Lagūnavičiaus performansas palieka žiūrovą ne su atsakymu, bet su nepatogiu klausimu:

Jeigu viskam galima nustatyti kainą, kas yra tas paskutinis dalykas, kurio kaina negali apibrėžti?

Galbūt tai ir yra žmogus.