Rugpjūčio 14-ąją, prieš pat Žolinę, Bukantėje, rašytojos Žemaitės memorialiniame muziejuje, surengtas susitikimas su žolininkais Rasa ir Kaziu Žalūdomis. Ne vienerius metus vaistinguosius augalus auginantys ir renkantys varkališkiai domisi vaistažolių poveikiu žmogaus sveikatai, be to, iš žolių pina meniškus krepšius, dubenėlius, vazas ir kitokias grožybes.
Rugpjūčio viduryje, kai svarbiausi lauko darbai nudirbti, lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą. Žolinė – tai atsisveikinimo su augalais diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos nuskintos. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinės švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir mirę artimieji. Vėliau, jau krikščionybės laikais, Žolinė gavo dar vieną pavadinimą – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė. Tądien bažnyčiose šventinamos gėlės, vaistiniai augalai.
Kaip įsitikinusi R. Žalūdienė, žolynai žmogui turi ypatingą galią, o mums, lietuviams, naudingi yra tie augalai, tarp kurių mes gyvename, kurie auga mūsų aplinkoje. Iš atvežtinių, jos teigimu, – jokios naudos, nes jie svetimi, iš kitos aplinkos. „Po mūsų kojomis – tiek daug sveikatos ir geros savijautos. Tik reikia pažinti žoles, žinoti jų poveikį. Nes kartais, manant, kad augalas padės, jis gali ir pakenkti“, – tvirtino Rasa.
Gerti žolelių arbatas – sveika, bet kiekvienas iš mūsų turėtume žinoti, ką vartojame, koks bus tos arbatos poveikis, ar nepakenks. Jei ji skirta kokiai nors ligai gydyti, vartoti galima ne ilgiau kaip 21 dieną. Jei gersite ilgiau, perdozuosite, organizmas prie jos pripras ir nebebus poveikio. Jei iškart norite pagydyti kelias ligas, vienu metu reikėtų gerti ne daugiau kaip dvi skirtingo poveikio arbatas, pavyzdžiui, vieną virškinimui pagerinti, kitą – kraujospūdžiui pakelti. Ir vartoti – ne kartu, o pagal grafiką.
Rasa ir Kazys daug vaistinių augalų augina patys, bet nemažai ir iš pievų, pamiškių parsineša. „Gyvename šalia Gandingos, Varkalių piliakalnių, o ten vaistingųjų augalų tikrai daug. Svarbiausia, kad jie – toli nuo kelio ir ekologiški. Na, o tų vaistažolių, kurių rasti sunku arba kurios mūsų krašte neauga, pasėjame lysvėse ir užsiauginame“, – apie savo veiklą pasakojo Rasa. Anot jos, augalai renkami visą sezoną: šaknys – pavasarį ir rudenį, žiedai – kai augalai žydi, lapai – nuo pavasario iki rudens. Žinoma, reikia žiūrėti, kad nuo renkamų augalų būtų nukritusi rasa, negalima rinkti lyjant. Na, o džiovinti geriausiai palėpėje ar pastogėje, kur sausa, vėjuota ir nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai.
„Sezono metu darbo tikrai netrūksta. Augalus reikia prižiūrėti, tam tikru metu juos surinkti, džiovinti. Be to, aš dar turiu žaliavos savo dirbiniams prisirinkti“, – kalbėjo R. Žalūdienė. Kadangi iš žolių pinti kūriniai reti, susirinkusieji jais labai domėjosi. Rasa jiems pasakojo: „Kiek žinau, esu vienintelė pinanti iš žolių. Tiesa, mokiausi pynimo iš vytelių, bet tas amatas man nepatiko. Tad vyteles sumaniau pakeisti žolėmis. Iš pradžių pyniau kažkokius lizdelius, bet per kelerius metus patobulėjau ir dabar mano dirbiniai jau turi visai kitokį pavidalą.“
Susirinkusieji į Bukantę daug sužinojo apie jonažolę, agurklę, ežiuolę, kiaulpienę, valerijoną, gauromedį, katžolę, avietę ir kitus augalus. Kai kurių iš jų ir paragavo – visi gyrė šokoladinės mėtos arbatą, daugelį nustebino už cukrų saldesni stevijos lapeliai. „Augalai išties labai galingi. Mes patys arbatas geriame ir jau daug metų nei į gydytojus kreipiamės, nei vaistų perkame. Mūsų namuose tabletės nerasite“, – patikino Rasa.
