Seni televizijos įrašai šiandien leidžia iš naujo pažvelgti į tai, kaip keitėsi Lietuva ir jos žmonės. LRT archyvų redaktorius ir žurnalistas, iš Mažeikių kilęs Tomas Vaitelė, dirbdamas su dešimtmečius menančia televizijos medžiaga, pastebi ne tik svarbius istorinius įvykius, bet ir mažas kasdienybės detales, kurios šiandien jau tapusios istorija.
Tuo metu akcija „Dingusios juostos“ kviečia žmones pasidalyti namuose išlikusiais televizijos įrašais, kurių LRT archyvuose nebėra.
Nuo istorijos studijų – prie LRT archyvų
Prie darbo su televizijos archyvais T. Vaitelė atėjo gana tikslingai. Iš Mažeikių jis išvyko 2012 metais ir įstojo studijuoti istorijos. Jį ypač domino XX amžiaus istorija, o šiuo metu Vilniaus universitete jis yra doktorantas ir rašo disertaciją televizijos istorijos tema. Tad televizijos archyvai jo profesiniame kelyje buvo šalia jau kurį laiką.
2023 metais viešumoje pasirodė LRT skelbimas apie darbą su archyvais. Ilgai svarstyti nereikėjo – ši pozicija buvo tiesiogiai susijusi su Tomo akademiniais interesais ir domėjimusi televizijos istorija, sovietmečiu bei ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Apie skelbimą jam net pranešė trys draugai, sakydami, kad tai galėtų būti jo vieta.
Dirbdamas su LRT archyvais jis mato, kad nors dalis senosios medžiagos jau paviešinta ir prieinama mediatekoje, dar yra daugybė mažesnių ir didesnių įrašų, kurie visuomenei kol kas neparodyti.
Mažos kasdienybės detalės, kurios tampa istorija
- Vaitelę archyvuose labiausiai domina ne tik didieji istorijos įvykiai, žinomi žmonės ar svarbūs sprendimai, bet ir maži kasdienybės momentai. Jo teigimu, būtent į juos dažnai neatkreipiame dėmesio, nors laikui bėgant jie tampa svarbiais praeities liudijimais. Tai, kaip atrodė miestai, kaip žmonės rengėsi, kalbėjo, mąstė ir kuo gyveno prieš kelis dešimtmečius, šiandien leidžia pamatyti laiką, kuris jau gerokai pasikeitęs.
„Mes daug kalbame apie didžiuosius įvykius, didžiuosius žmones ir didelius sprendimus, bet mažai pastebime kasdienybės gyvenimą. Man visą laiką buvo įdomu, kur dingsta miestų detalės ir kaip mes nepastebime, kai kas nors pradeda keistis“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.
Kaip pavyzdį jis prisiminė Mažeikių senamiestyje buvusius gimdymo namus, kurie per gana trumpą laiką išnyko, o jų vietoje atsirado visai kitokios paskirties pastatas. Pasak archyvų redaktoriaus, tokie pokyčiai vyksta mūsų akyse, tačiau dažnai jų net nefiksuojame.
Todėl, žiūrėdamas senus reportažus, jis stengiasi pastebėti būtent mažas detales. Archyvuose galima pamatyti, kaip prieš 30 metų žmonės rengėsi, apie ką kalbėjo, kaip mąstė ir kokios problemos jiems buvo aktualios. Nors žmogus iš esmės išlieka toks pat, keičiasi jo galvosena, aplinka ir kasdieniai rūpesčiai.
- Vaitelė tokią medžiagą siekia pristatyti ir šiandien – iš archyvų kuriami dokumentiniai pasakojimai, trumpi kelių minučių vaizdo įrašai. Jo manymu, taip galima parodyti ne tik didžiąją istoriją, bet ir tai, kaip iš tikrųjų atrodė žmonių kasdienybė.
Laisvėjant žmonėms, keitėsi ir televizija
Žiūrėdamas senuosius įrašus T. Vaitelė pastebi ryškius žmonių elgesio ir bendravimo pokyčius, ypač lygindamas sovietmečio pabaigą su pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jo teigimu, ilgą laiką žmonės buvo pratę slėpti savo emocijas ir atsargiau reikšti mintis, nes egzistavo baimė būti nesuprastam ar netinkamai įvertintam. Atkūrus nepriklausomybę ši situacija pradėjo keistis – žmonės pamažu tapo laisvesni ir drąsesni.
Ypač šį pokytį, pasak pašnekovo, galima matyti pirmosios po nepriklausomybės atėjusios žurnalistų kartos darbe. Jie buvo drąsesni, laisviau ėjo į konfliktą, o kartu keitėsi ir visuomenės požiūris į televiziją – ji pamažu nustojo būti suvokiama kaip priešas.
„Per kokius penkerius metus žmonės išsilaisvino, tapo drąsesni, televizija tapo nebe priešas. Per tokius mažus archyvus gali matyti kaitą“, – tikino T. Vaitelė.
Senuose reportažuose atsispindi ir kitoks to meto žmonių smalsumas. Užsienio atlikėjo ar sportininko atvykimas į Lietuvą anuomet galėjo tapti didele sensacija, o į kitataučius, ypač tamsesnės odos, buvo žvelgiama su dideliu smalsumu. Tokios detalės, Tomo manymu, taip pat leidžia pajusti, kiek per kelis dešimtmečius pasikeitė visuomenė.
Mažeikiai 1997-aisiais: kasdienybė, kurios šiandien nebeįžvelgiame
Praėjusiais metais, ieškodamas vieno vaizdo įrašo, T. Vaitelė „YouTube“ netikėtai aptiko kitą – trijų valandų trukmės nemontuotą vaizdo medžiagą, pavadintą „Mažeikiai 1997 metai“. Ją filmavo amerikietis, dvejus metus gyvenęs Mažeikiuose. Kamera jis fiksavo miestą sau, norėdamas parodyti jį draugams ir artimiesiems.
Tomo teigimu, šiandien šis įrašas įdomus tuo, kad jame užfiksuota tai, kas anuomet atrodė visiškai įprasta. Pavyzdžiui, vadinamasis telekomo pastatas, taksofonai, viešosiose vietose stovintys daiktai. Tai, kas tuomet buvo kasdienybės dalis, dabar tapo miesto praeities detalėmis.
„Amerikiečiui įdomu tai, ką jis filmuoja, o mums tai buvo savotiška kasdienybė, norma. Kai palygini šiandieninius Mažeikius su tais 1997-ųjų vaizdais, aiškiai matai, kiek esame pažengę į priekį“, – įsitikinęs žurnalistas.
Anot jo, senuose kadruose matyti tuometinis miestas – parduotuvės jau pilnos prekių, tačiau patys Mažeikiai atrodo gerokai liūdnesni ir niūresni nei šiandien. Tokia medžiaga leidžia ne tik prisiminti, kaip miestas atrodė prieš beveik tris dešimtmečius, bet ir parodyti, koks buvo nueitas kelias, kol Mažeikiai tapo tokie, kokie yra šiandien.
Senos juostos tampa naujais pasakojimais
Senų vaizdo juostų skaitmeninimas iš esmės vyksta gana paprastai – specialia įranga atkuriamas juostoje esantis vaizdas ir perkeliamas į skaitmeninę laikmeną. Vis dėlto pats žurnalistas tiesiogiai šiuo procesu neužsiima. Jo darbas prasideda tada, kai medžiaga jau būna suskaitmeninta – tuomet ieškoma, kaip ją būtų galima panaudoti iš naujo.
Iš archyvų gimsta įvairūs pasakojimai ir projektai. Tomas kartu su kolege rengia radijo laidą, kurioje, pasitelkiant seną medžiagą, nagrinėjamos tam tikrų laikotarpių problemos ir tai, ką iš įrašų galima apie juos suprasti. Kitame projekte su žinomais visuomenės žmonėmis peržiūrimi jų seni televizijos įrašai ir kalbamasi apie praeitį.
„Mes labai ilgą laiką gyvenome dideliuose įvykiuose ir pasakojimuose ir pamirštame mažą dalyką. Mane nustebino, kai viename 2000 metų vaizdo įraše tiesiog buvo nufilmuotas ledų šaldytuvas su to meto etiketėmis. Žmonėms tai labai stipriai surezonavo, nes ledai siejasi su saule, vasara, gerais prisiminimais“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, seną vaizdo medžiagą galima suskaitmeninti ir namų sąlygomis – tam reikia vaizdo grotuvo, tinkamų adapterių ir kitų priemonių. Jis ragina žmones nedelsti, nes senosios laikmenos nėra amžinos, o jose esantys įrašai laikui bėgant gali būti prarasti.
„Dingusios juostos“ sugrąžina prarastą televizijos istoriją
„Dingusios juostos“ – LRT šimtmečio proga pradėta archyvų rinkimo kampanija, kuria siekiama susigrąžinti žmonių namuose ir asmeniniuose archyvuose išlikusius televizijos bei radijo įrašus, kurių LRT archyvuose nebėra. Ieškoma ne tik senų laidų, reportažų ar transliacijų, bet ir svarbius Lietuvos istorijos įvykius fiksuojančios medžiagos. LRT priima įvairiose laikmenose išlikusius įrašus – nuo VHS ir „MiniDV“ kasečių iki skaitmeninių failų.
- Vaitelės teigimu, dalį tokios medžiagos galėjo išsaugoti patys žmonės. Jie dažnai įrašydavo tai, kas jiems buvo svarbu – tarp namuose išlikusių juostų yra ir Sausio 13-osios, Kovo 11-osios bei kitus svarbius įvykius fiksuojančių įrašų. Taip pat ieškoma senesnių LRT laidų ir pramoginių projektų, kurių archyve išliko labai mažai arba visai nėra. Ieškoma buvusių televizijos darbuotojų išsaugotos filmuotos medžiagos, nes anksčiau archyvavimo tvarka buvo kitokia.
Prie akcijos prisideda ir žmonės, prisimenantys savo pasirodymus televizijoje. Kai kurie žino, kad buvo kalbinti „Panoramoje“ ar dalyvavo kitose laidose, todėl kreipiasi tikėdamiesi, kad jų pasirodymas kur nors dar išlikęs. Tomas sakė, kad gautos medžiagos kiekis jau yra nemažas ir LRT archyvas pasipildė įrašais, kurių anksčiau neturėjo. Tarp įdomesnių radinių – atlikėjo Virgio Stakėno perduotos kasetės su jo pasirodymais televizijoje.
Tačiau senų juostų išsaugojimas aktualus ne tik LRT. Žmonės kreipiasi ir norėdami suskaitmeninti savo asmeninius archyvus, tačiau LRT tokios paslaugos neatlieka. T. Vaitelė ragina tuo pasirūpinti patiems, nes senos laikmenos laikui bėgant genda, o kartu gali būti prarasta ir jose esanti medžiaga:
„Jeigu turi ką nors filmuoto ar fotografuoto, kuo labiau tai reikėtų saugoti, suskaitmeninti, įsirašyti į geras, kokybiškas laikmenas, kad tai išliktų ir toliau.“
Apie tai, kad delsimas gali kainuoti brangiai, jis žino ir iš savo patirties – kai kurios jo kasetės jau pradėjo rodyti mėlynus laukus, o dalies įrašų nebeįmanoma peržiūrėti.
Trūksta 1991-ųjų televizijos vaizdų
Tarp laikotarpių, kurių LRT archyvuose labiausiai trūksta, T. Vaitelė išskyrė 1991 metus. Tuo metu po radijo ir televizijos pastatų Vilniuje užgrobimo televizijos transliacijos buvo rengiamos iš skirtingų vietų – dalis persikėlė į Kauną, dalis vyko iš Aukščiausiosios Tarybos, dabartinio Seimo, o kai kurios laidos buvo filmuojamos net žmonių namuose.
Tuo laikotarpiu televizijoje atsirado daugiau laisvės, į ją atėjo daug jaunų žmonių, kurių požiūris į televiziją buvo kitoks. Prasidėjo ir Antrojo kanalo kūrimosi procesas, atsirado komercinės televizijos užuomazgų. Archyvų redaktorius mini ir šiandien kultiniu laikomą humoristinį šou „Bentski“ bei jaunimui skirtas laidas.
Problema ta, kad daugelį šių laidų žmonės prisimena, tačiau LRT archyve jų įrašų nėra. Pasak T. Vaitelės, tuo metu archyvavimas dar nebuvo tinkamai organizuojamas, todėl dalis televizijos eteryje rodytos medžiagos galėjo likti pas žmones. Dabar jos ieškoma ir tikimasi, kad LRT šimtmečio proga pavyks dalį šių įrašų susigrąžinti, suskaitmeninti ir parodyti visuomenei.
„Norisi pamatyti visą šitą laikotarpį, nes ten yra daug rokenrolo: valstybėje situacija gana sudėtinga, televizija su labai daug profesionalios technikos atimta, bet valstybė toliau egzistuoja ir leidžia sau daryti daug laisvesnių dalykų“, – pasakojo T. Vaitelė.
