Spalio mėnesio vakarais vėl skubėsime į bažnyčią dalyvauti šventojo Mergelės Marijos rožinio pamaldose, kalbėsime jį pavieniui ar susibūrę į maldos grupeles.
Spalio mėnuo pašvęstas Dievo Motinai. Tikintieji kviečiami rožinio maldoje apmąstyti Mergelės Marijos ir jos Sūnaus slėpinius. Šiandieniniame skubančiame ir paviršutiniškame pasaulyje ši malda yra naujai atrandama krikščioniškoje aplinkoje. „Iš naujo susipažinti su rožinio praktika būtina pirmiausia dėl to, kad jis labai padeda tikintiesiems įsitraukti į krikščionybės slėpinio kontempliaciją“, – laiške apie šventąjį rožinį vyskupams, kunigams ir tikintiesiems rašė popiežius Jonas Paulius II.
Rožinis – viena iš žinomiausių katalikų maldos formų. Tai kontempliatyvi malda, neapsiribojanti vien prašymais, bet išauganti į dėkojimą, garbinimą, Trejybės didybės ir Nukryžiuotojo šlovinimą, kalbama tiek bendruomenėje, tiek vienumoje.
Žodis „rožinis“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „rosarium“, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“. Tas vedinys paaiškina šios maldos Marijai kilmę. Tryliktajame amžiuje didikai paprastai apvainikuodavo savo mylimąsias rožių vainikais. Tuo metu buvo populiarus kurtuazinis reikalavimas, kad riteriai prisiektų ištikimybę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Iš čia – paprotys vainikuoti Švenčiausiosios Motinos paveikslą ar statulą, uždedant ant jo vainiką arba dovanojant dvasinį „rožių vainiką“ rožinio malda.
Būtent tuo laikotarpiu Domingas de Guzmanas, tapęs žinomas šventojo Dominyko vardu, atvyko į Pietų Prancūziją sakyti pamokslų sektantams albigiečiams. 1208 m., melsdamasis Prujo koplyčioje, jis išvydo Dievo Motiną. Pasirodžiusi Mergelė Marija jį išmokė kalbėti visą rožinį ir paragino mokyti kitus, kad apsisaugotų nuo erezijos ir nuodėmės.
Apie didžiulę rožinio galią netrukus sužinojo visas krikščioniškasis pasaulis. Šventasis Tomas Akvinietis (apie 1225-1274) sakė pamokslus apie rožinį, jam labai pasišventę buvo šventieji Pranciškus Salezas ir Jonas Vianėjus.
Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis rašė: „Rožinis yra galingiausias ginklas, paliečiantis Širdį mūsų Atpirkėjo Jėzaus, kuris myli Dievo Motiną“. Vėlesniais laikais palaimintasis tėvas Pijus dažnai kalbėjo apie rožinio maldos veiksmingumą, jis sakė: „Rožinis yra mano ginklas“.
Pirmasis Rožinio „kryžiaus žygis“ vyko 1571 m. Jį pradėjo popiežius Pijus V, norėdamas apginti krikščioniškąją Europą nuo įsiveržusių musulmonų pajėgų. Priešininkų laivynams pagaliau susidūrus, už pergalę buvo dažnai kalbamas rožinis, ir spalio 7 d. krikščionių armada Lepanto mūšyje sutriuškino turkų laivyną. Venecijos senate buvo oficialiai pareikšta, kad „mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“.
Atsidėkodamas ir pripažindamas, kad pergalė buvo pasiekta su Marijos pagalba, popiežius paskelbė spalio 7 d. Pergalės Dievo Motinai švente. Po dvejų metų popiežius Grigalius XIII ją pavadino Rožinio švente, perkėlė ją į pirmąjį spalio sekmadienį ir leido švęsti bažnyčiose, kuriose yra rožinio altorius.
1716 metais krikščionių pajėgos vėl nugalėjo turkus Vengrijoje. Kaip tik tuo metu popiežius Klemensas XI suteikė teisę švęsti šią šventę visoms bažnyčioms. Vėliau popiežius Pijus X vėl atkėlė šventę į spalio 7-ąją. 1960 metais ji pavadinta Rožinio Švenčiausios Mergelės Marijos, o 1969 metais – Rožinio Dievo Motinos švente. Dabar ją privaloma minėti, o spalio mėnuo skirtas rožiniui.
Dvidešimtajame amžiuje Dievo Motinos pasirodymai Fatimoje pasišventimą rožiniui dar plačiau paskleidė. 1917 m. spalio 13 d. Fatimos Dievo Motina vaikams pasakė: „Aš esu Rožinio Motina. Atėjau įspėti tikinčiuosius, kad jie taisytų savo gyvenimą ir prašytų atleidimo už nuodėmes… Žmonės privalo kalbėti rožinį. Tegu jį kalba kiekvieną dieną“.
Amžiams bėgant, daugybė žmonių kalbėjo ir kalba rožinį – anksčiau penkiolikos, dabar jau dvidešimties slėpinių apmąstymais jie kreipiasi į motiniškąją Marijos širdį, šaukiasi jos pagalbos ir meldžia sveikatos. Kartojama malda gydo sielą, – sako dvasininkai. Pavyzdžiui, nevilties akimirkomis rekomenduojama rožinio malda, kuri gali tapti puikia gydančia priemone. Apie maldos ir rožinio kalbėjimo galią yra kalbėjusi ir Motina Teresė: „Negaliu net nusakyti, kaip blogai jaučiausi, vienu metu atrodė, jog nebeištversiu – tada paėmiau rožinį ir labai lėtai, net nemedituodama ir nemąstydama kalbėjau jį lėtai ir ramiai, ir tas momentas praėjo. Kai tamsa tokia gili, o skausmas toks stiprus, aš vėl priimu viską, ką Jis duoda, ir duodu viską, ką Jis ima“.
Rožinio malda padeda susikoncentruoti. „Ne visi supranta, kad vidiniai mūsų dvasinio gyvenimo įvykiai, ypač jausmai (džiaugsmas, liūdesys, meilė, pyktis, baimė) neperteikiami žodžiais, o jei bandoma juos apsakyti, žodžiai pasirodo netinkami. Kartodami tam tikrus žodžius ar net veiksmus, pavyzdžiui, pirštais rinkdami maldos karoliukus, galime melstis ir susitelkti viduje net ir labai trikdančiomis aplinkybėmis“, – sako brolis Benedictas Groeschelis, Pranciškonų atsinaujinimo brolijos įsteigėjas. Pasak jo, ši malda mūsų įtemptame šiandieniniame gyvenime, kupiname blaškymosi ir nusivylimų, veikia kaip stebuklinga priemonė.
