Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Kaitrią 1941 metų vasaros dieną dundėjo traukiniai, prigrūsti mūsų brolių ir sesių. Per savaitę iš Lietuvos į Sibirą buvo išvežta 30 tūkstančių Lietuvos piliečių. Šią dieną su skausmu širdyje prisimena ne tik tremtiniai, bet ir visi dori Lietuvos žmonės.
Birželio 14-ąją, kaip ir kasmet, minėjo plungiškiai. Išklausę šv. Mišių Plungės bažnyčioje, darnia kolona, dainuodamas tremtinų dainas, nedidelis būrys tremtinių, jų artimųjų atėjo į geležinkelio stotį, iš kurios prieš daug metų pajudėjo vagonai į buvusios Sovietų Sąjungos gilumą.
Į susirinkusiuosius su širdgėla kreipėsi tremtinių choro vadovė Agnietė Lizdenytė. Bėgdami metai, kalbėjo ji, išsiveda vis daugiau mūsų brolių ir sesių, o jaunimas gyvena savo gyvenimą, tėvų kančios jiems vis tolsta ir tolsta.
Žodį tarė Seimo narys Jurgis Razma. Dėkojo tiems, kurie stovėjo čia, prie bėgių, prisiminė tuos, kurie kentėjo. Seimo narys sakė apgailestaująs, kad valdžia nepajėgia bent materialiai daugiau pagelbėti tiems, kurie to verti.
Visiems geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų linkėjo Plungės merė Elvyra Valerija Lapukienė. Savo sukurtų tremties eilių skaitė Rozalija Valiūnienė. Kalbėjo tremtinių organizacijos pirmininkės pavaduotojas Algis Domarkas, pirmininkė Aldona Vasylienė, kunigas Saulius, Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis.
Choras giedojo „Marija, Marija…”, o susirinkusieji ant bėgių degė žvakutes ir dėjo gėles. Vėl skambėjo tremtinių dainos…
