Šitiek artimiausių žmonių suskaičiuoja Rietavo savivaldybės Tverų miestelyje gyvenantys Ona ir Kazimieras Kuzminskai. Didelė ir graži šeima – brangiausias jųdviejų per bendrą gyvenimą užgyventas turtas. O santuokos stažas netrumpas – šiemet birželio 5-ąją suėjo 50 metų nuo tos dienos, kai Kuzminskai sumainė aukso žiedus, prisiekė viens kitam bažnyčioje ir atšoko vestuves.
Taip jau išėjo, kad ir 1960-aisiais, ir šiemet birželio 5-oji buvo šeštadienis. Todėl Kuzminskai savo artimuosius į Auksines vestuves galėjo pakviesti tikrąją dieną. Tų artimųjų daug – juk užaugintos šešios dukros, jos turi vyrus, vaikų, o dar vienas kitas giminaitis. Taigi svečių į auksinių jaunavedžių namus visas pulkas sugužėjo. Trūko tik Prancūzijoje gyvenančios dukros su šeima ir Anglijon išvykusio vyriausiojo anūko. Visi kiti skubėjo į Tverus pagerbti tėvukų.
„Mums svetimų kaip ir nebereikia. Suskaičiavus mudu, dukras, žentus ir anūkus, jau dvidešimt šeši yra“, – gausiu namiškių būriu džiaugėsi ponia Ona.
Ir Ona, ir Kazimieras – vietiniai. Tiesa, kilę ne iš pačių Tverų, o iš aplinkinių kaimų. Ona – iš Žilaičių, kur ir dabar šalia Rietavo-Tverų kelio tebestovi medinė trobelė, Kazimieras – iš Vincentavo. Kaip pasakojo Ona, jiedu su Kazimieru pažįstami buvo nuo ankstyvos jaunystės – juk tuos pačius šokius Tveruose lankė. Na, o pirštis, lydimas pusbrolio-piršlio, trisdešimtmetis Kazimieras pas merginą atvažiavo tuomet, kai ji buvo 22-ejų. Tiesa, vyras su šiuo faktu kiek nesutinka. Esą pusbrolis ne piršliavo, o tik atvežė jį motociklu. Vienaip ar kitaip – piršlybos įvyko, o netrukus ir vestuvės buvo atšoktos.
„Kokios ten vestuvės… Susišliūbavojom, pasilinksminom tėvų troboj, pašokom ant vieškelio, ir tiek. Va dabar tai trankias vestuves kelia, o tuomet biedni buvom“, – pasakojo tveriškė. Beje, žiūrint jųdviejų vestuvių nuotraukas, jokio „biednumo“ nematyti – ir svečių pulkas, ir nuotakos suknelė baltut baltutėlė, ir automobilis, kuriuo jaunieji į Tverų bažnyčią važiavo. „Tais laikais žmonės mašinų dar neturėjo. Mus į bažnyčią senuoju „moskvičiumi“ vežė vienas giminaitis. Ir tai jau buvo didelis dalykas“, – smagiais prisiminimais dalijosi ponas Kazimieras.
Kaip pasakojo Ona Kuzminskienė, gyvenimas jos nelepino. Kilusi iš gausios šeimos, gana anksti savarankišką gyvenimą pradėjo – būdama penkiolikos, išvyko tarnauti į Palangą, po metų, susirgus mamai, grįžo į namus ir įsidarbino fermoje. Vėliau teko ir parduotuvės valytoja dirbti, ir mokyklos bendrabutyje visų galų meistre būti. Kazimieras prieš kariuomenę kolūkyje šėrė arklius, paskui, trejus metus atitarnavęs Vidurio Urale, vėl grįžo į Tverus. Čia ir kolūkyje, ir girininkijoje, ir kalvėje dirbo, kol galų gale poilsį – pensiją – užsitarnavo.
Susituokę Kuzminskai bendrą gyvenimą pradėjo Vincentavo kaime, Kazimiero tėvų namuose. 1973-iaisiais melioratoriai jų trobą nugriovė, o į vietą pasiūlė mūrinuką Tveruose, kuriame sutuoktiniai iki šiol tebegyvena. Na, o Vincentavo, kaip sakė K. Kuzminskas, praėjus melioracijai, kaip ir nebeliko – iš 40 buvusių trobų dvi bestovi.
Kaip jau minėjome, Kuzminskams dievulis buvo dosnus dukrų – net šešių susilaukė. Vyriausioji – Plungėje gyvenanti Nijolė – kitąmet švęs 50-metį. Plungėje įsikūrusi ir antroji dukra – Angelė, Rūta – Staneliuose, Alma – Klaipėdoje, Vilma – arčiausiai tėvukų, Tveruose. Tik jauniausioji, trisdešimtmetė Inga, toli ištrūkusi – jau kelerius metus gyvena Strasbūre, Prancūzijoje.
Švęsdami Auksines vestuves, Kuzminskai džiaugiasi, kad patys dar pakankamai stiprūs, o labiausiai – kad dukrų gyvenimai susiklostę. Visos turi gerus vyrus, jaukius namus, darbus, o ir anūkų būrį padovanojusios – jų Kuzminskai turi 11. Turėtų dvylika, jei ne viena didelė nelaimė – vienos jau beveik suaugusios anūkės gyvybę pasiglemžė baisi liga.
O dėl jauniausiosios Ingos, nutekėjusios į svetimą šalį, ar tėvų širdys neskauda? Ona ir Kazimieras sako, kad ne. Mat patys buvo nuvykę į Prancūziją ir įsitikino – ištekėjo už gero žmogaus, yra laiminga, turi gražius namus, o gegužės pabaigoje dar ir pirmojo vaikelio, mažylio Aleksiuko, susilaukė. Taigi baimintis ar išgyventi nėra dėl ko, tik džiaugtis galima.
Abu pripažįsta, kad sveikata – jau ne geležinė, bet sėdėti, rankas sudėjus, dar nesinori. Tiesa, Kazimieras į sunkesnius darbus nebekimba, bet dar apie namus apsitvarko, laikraščius, knygas paskaito. Ponia Ona sako bijanti sustirti, todėl dar ir karvę, ir avį, ir bekoną bei kiaulę su paršiukais laiko. O kur dar katė su kačiukais, kalaitė su šuniuku. O kad gyvuliai sotūs būtų, reikia ir šienauti, ir daržus ravėti. „Vaikai seniai sako, kad baigtume ūkininkauti. Bet aš, kol sveikata leidžia, kitaip negaliu“, – pripažįsta tveriškė.Džiugu girdėti, kad žmonės gyvenimu nesiskundžia. „O ko skųstis? Viskas gerai, visko užtenkam“, – sako abu. Juolab kad, atšventę Auksines vestuves, Kuzminskai jau gyvena kitų įvykių laukimu – abiems norisi ir mažąjį Aleksiuką pamatyti, o dar į anūko vestuves yra užkviesti. O kai anūkai tuokiasi, galima tikėtis, kad netrukus tveriškiai Kuzminskai ir… proanūkiais džiaugsis.
