Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai apie uniformuotų asmenų dalyvavimą politiniuose renginiuose ir bandymus pasitelkti uniformą kaip autoriteto simbolį. Į šią temą atkreipė dėmesį ir „Trolių medžiotojai“, pabrėžę, kad ne kiekvienas vilkintis karišką aprangą yra karys, o uniforma gali būti sąmoningai naudojama kaip psichologinės įtakos priemonė.
Uniforma visuomenėje dažnai suvokiama kaip valstybės autoriteto, galios ir pasitikėjimo ženklas. Būtent todėl ji kelia stiprų psichologinį efektą – žmonės linkę paklusti, jausti pagarbą ar net baimę. Tačiau šis efektas gali būti išnaudojamas ir manipuliacijai, ypač politiniame kontekste.
Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis pasidalijo buvusio Lietuvos kariuomenės vado Arvydo Pociaus įžvalgomis, kur jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galioja aiškūs teisės aktai, reglamentuojantys uniformų dėvėjimą.
Viešojoje erdvėje kas kiek laiko pasirodančios istorijos apie atsargoje ar dimisijoje esančių karių bei kitų statutinių pareigūnų uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimus rodo, jog problema nėra vien teorinė. Vieni tai daro nesusimąstę, kiti – sąmoningai, siekdami pademonstruoti buvusį reikšmingumą, priklausymą institucijai ar net ją sukompromituoti.
Pagal galiojančius įstatymus ir vidaus teisės aktus, buvę pareigūnai, kariai ar šauliai politiniuose susibūrimuose gali dalyvauti tik kaip privatūs asmenys. Tai reiškia – vilkint civilius drabužius ir nenaudojant jokių tarnybinių skiriamųjų ženklų, laipsnių, emblemų ar kitos atributikos, leidžiančios identifikuoti tarnybinę priklausomybę. Šis draudimas grindžiamas valstybės institucijų ir valstybės remiamų organizacijų politinio neutralumo principu.
Uniformos dėvėjimas politiniuose renginiuose gali būti suprastas kaip oficiali institucijos ar tarnybos pozicija. Būtent todėl tokia praktika yra draudžiama – siekiama užtikrinti, kad valstybės autoriteto simboliai nebūtų siejami su politinėmis pažiūromis, partijomis ar politiniais judėjimais.
Teisinis reglamentavimas šiuo klausimu yra aiškus. Karo tarnybos įstatymo 36 straipsnis numato, kad tikrosios tarnybos kariams draudžiama dalyvauti politinių organizacijų mitinguose, susirinkimuose ar kituose veiksmuose, kuriais reiškiamos politinės nuostatos. Atsargos ir dimisijos kariai, dalyvaudami politinėje veikloje, neturi teisės jos sieti su savo, kaip kario, statusu, daryti nuorodų į karinį laipsnį ar dėvėti karinę uniformą.
Panašios nuostatos galioja ir Lietuvos šaulių sąjungoje (LŠS). LŠS statutas aiškiai nurodo, kad šaulio uniformą gali dėvėti tik LŠS nariai ir tik dalyvaudami šaulių veikloje, vykdami į ją ar grįždami, taip pat per valstybines ir Lietuvos kariuomenės šventes.
Jeigu gyventojai pastebi uniformuotus asmenis, kurie politiniuose renginiuose naudoja valstybės simbolius ar tarnybinius skiriamuosius ženklus, apie tai rekomenduojama pranešti policijai arba atitinkamai institucijai – kariuomenei, pasieniečiams, Viešojo saugumo tarnybai, Šaulių sąjungai. Tai, žinoma, netaikoma pareigūnams, kurie tuo metu vykdo savo tiesiogines tarnybines pareigas ir užtikrina viešąją tvarką.
Pasak pateiktų įžvalgų, visų tarnybų vadai privalo užtikrinti, kad jų pavaldiniai laikytųsi nustatytų taisyklių. Uniforma nėra asmeninės nuomonės ar politinės pozicijos raiškos priemonė. Tai – valstybės simbolis, reikalaujantis atsakomybės, neutralumo ir pagarbos.
Todėl visuomenei svarbu išlikti budriai, kritiškai vertinti situacijas ir neapsigauti vien autoriteto įvaizdžiu. Uniformai politikoje – ne vieta, o pagarba jai prasideda nuo aiškių ribų laikymosi.
