Menininkę ir pedagogę Vaidą Blistrubienę puikiai pažįsta ne tik Plungės krašto tautodailininkai, bet ir visi kiti, kurie domisi tapyba ir ieško unikalių, charakteringų paveikslų. Džiugu, kad šią kūrėją, gyvenančią šalia Sedos miestelio, galime „savintis“ ir mes, plungiškiai. Ir dėl to Vaida greičiausiai nesupyks – pati pripažįsta, kad mūsų kraštas, ypač Platelių apylinkės, jai yra ypatingas. „Kažkodėl ten kvėpuoti lengva, ten širdis dainuoja“, – pažymi moteris.
V. Blistrubienė priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriui, taip pat yra aktyvi Žemaitijos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narė. Menininkė studijavo Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje ir įsigijo juvelyrikos specialybę. Vėliau baigė teologiją ir edukologiją Klaipėdos universitete. Vaida aktyviai dalyvauja parodose, dailės simpoziumuose, pleneruose. Nuo 1996 metų jos darbai eksponuoti parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje. V. Blistrubienės kūrinių yra privačiose kolekcijose JAV, Ispanijoje, Portugalijoje, Kanadoje, Rusijoje, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Izraelyje ir, žinoma, Lietuvoje.
Įdomu tai, kad Vaida tapo ne tik ant drobės. Jos potėpiai nugula ir ant senų baldų, kitų daiktų. Turi menininkė ir išskirtinį savo kūrybos braižą: jos darbuose daug angelų siluetų, kuriuos pati vadina „aniuolais“. Vaida sako, kad jų vaizdavimas jai turi begalę prasmių: „Tai tarsi sparnuotos frazės ar jausmo įgyvendinimas, kuris gali būti nuo religinio inkaro, oi, kaip toli. Šiek tiek liūdni, lengvai sarkastiški, iš tiesų jie nenutolę nuo mūsų, bruzdančių šalia, o tai teikia vilties…“ Dažnai ji ant paveikslų užrašo netikėtas mintis žemaičių tarme.
Nepraleidome progos pakalbinti šią kūrybingą asmenybę, kuri, beje, kovo pradžioje švenčia savo gimtadienį.
– Vaida, prasidėjęs pavasaris Jums kaskart dovanoja progą džiaugtis ne tik bundančia gamta, bet ir savo asmenine švente. Kokiomis mintimis pasitinkate ją?
– Kovas mane susieja ne tik su gimtadieniu, skaičiuojančiu pavasarius, bet ir su pabudimu iš žiemos stingulio ir tingulio. Atodrėkis pabyra kviestinėmis parodomis, planuojamais plenerais, ypač jaučiamas noras susitikti, pasibūti gyvai po tokio stuporo, kuris buvo ir kol kas dar laiko mus visus sugniaužęs… Bet galvoje jau cinksi džiugesių nuojauta, lyg varveklio lašeliai į šaligatvį: tuoj tuoj tuojjj…
– Nors gyvenate netoli Sedos, tačiau esate labai glaudžiai susijusi su Plungės kraštu, ypač Platelių apylinkėmis. Kas Jus traukia čia? Tik profesiniai ryšiai – dirbate Platelių meno mokykloje?
– Gyvename „ant rubežiaus“, Pagardėje, Mažeikių rajone. Darbinė veikla apsiriboja Platelių meno mokyklos Žemaičių Kalvarijos dailės skyriumi, tačiau Platelių apylinkes traukia dažnai lankyti dėl ypatingos auros, jaukių pažintinių takų, įdomių vietovių ir ilgamečio bendravimo su bičiuliais ir jų šeimomis. Mus jungia bendri pomėgiai, sena draugystės istorija.
Kažkodėl ten kvėpuoti lengva, yra apie ką patylėti ir išgirsti, kaip širdis dainuoja.
– Pakalbėkime apie Jūsų kūrybą. Esate tapytoja. Kaip piešimas atsirado Jūsų gyvenime, juk, jei neklystu, baigėte juvelyrikos studijas?
– Tapyba mano gyvenimą daro dvasiškai turtingesnį. Tai galimybė „nenupušti“ įsuktai į rutiną: virtuvė – dulkės. Kai esi teptuko veiksme, tuo metu tarsi esi čia ir tuo pat metu levituoji savo pasaulėlyje.
Smulkios detalės manęs nepaleidžia, matyt, juvelyrikos studijos daro įtaką.
Mažas chaosėlis, kuris sukasi galvoje, sluoksniais nutūpęs ant drobės, sukuria visumą, kuri dažnai man pačiai atrodo netikėta. Ten tiek daug detalių, jog net pykteliu, kad vėl nesugebėjau laiku sustoti.
Taip mano rankomis atrandami ir sukuriami pasaulėliai su savo gyvuonimis, gyvastimis, melancholijos persmelktomis moterimis, pasišiaušusiais „triušiais“, „mefkomis“ katinais ir ilganosėmis voverėmis-lapėmis, sparnuotais angelais, kurie simbolizuoja išsilaisvinusias mintis nesiekiančiomis žemės (matyt, ir teologijos studijos nenuėjo veltui). Visa tai yra ir mano pasaulio dalis, nes jei šio vaizdinio sieloje nebūtų, negalėčiau ir perteikti.
– Kur esate pristačiusi savo kūrybą? Esate surengusi asmeninių parodų?
– Nesu orientuota į siekį dalyvauti kuo daugiau parodų, kad papuoščiau savo biografiją, o ir sąrašo nepildau (kam tai svarbu, „Google“ panaršys), nes visko prisiminti nepavyktų, tad savęs ta linkme ir nespaudžiu. Dalyvauju kviečiama, pasvarsčiusi, ar to noriu, ir mielai esu su tais, su kuriais gera čia ir dabar.
Dabar laukiu atskiro gerumo tradicinio Žemaitijos dailininkų sąjungos plenero birželio pradžioje Rietavo žirgyne, kuriam vadovauja labai šviesus žmogus Ričardas Astrauskas. Šiuo metu keletas darbų išvykę į parodą Joniškyje… Dar du kūriniai supakuoti laukia savo starto į Airiją… Darbai su parodomis ar be jų pasklidę po tolimą ir artimesnį margą pasaulį, ir tai, be abejo, džiugu man kaip kūrėjai.
– Sudarote ryškios ir charizmatiškos asmenybės įspūdį. Gal todėl ir Jūsų kūryba – spalvinga, originali, su… polėkiu. Turbūt to vidinio polėkio vedama prieš bene dešimtmetį nėrėte ir į avantiūrą – dalyvavote viename pirmųjų realybės šou „Robinzonai“. Ką menate iš to laikotarpio? Gal dabar kitaip žiūrite ir vertinate šią savo patirtį?
– Tai projektas, užėmęs vos 20 dienų mano gyvenimo ir paišdykautino dėmesio. Žiūrint per televizorių smėlio blusos Malaizijos paplūdimiuose nesijaučia.:) Tik tiek bus man ką prisiminti iš daugybės kitų prisiminimų saulėlydy…. Kodėl tai turi suktis ir suktis kaip pastrigusi plokštelė? Aš nuėjau tolyn, gyventi.
– Gyvename laikotarpiu, kai esame priversti stabtelėti: riboti bendravimą, gyventi savo „socialiniuose burbuluose“, laikytis įvairių draudimų, rekomendacijų… Toks gyvenimo būdas lyg ir turėtų pasitarnauti menininkui, nes juk turbūt daugelis mūsų dailininką įsivaizduoja užsidariusį studijoje, nuo kitų žmonių pasislėpusį savo bohemiškoje aplinkoje, kuriantį paveikslus. Ar ir Jums reikia ramybės, uždaros asmeninės erdvės, kurios netrikdytų netikėti svečiai ir lankytojai, kad galėtumėte tapyti?
– Feisbukas kas kiek laiko ištraukia 3, 5, 8 metų senumo įvykius. Mieli, pasiilgti prisiminimai, kurie šildo, bet persmelkia liūdesys, nes šiandiena radikaliai kitokia. Pasiilgstu kelionių, edukacijų muziejuose, pasiilgstu gyvų pamokų su savo mokinukais, be abejo, ir pačių mokinių.
Menininkui atsiribojimas savotiškoje izoliacijoje būtinas, bet tik iš dalies, su tam tikromis išlygomis.
Kai keliauji, klajoji, bendrauji su aplinka ir su žmonėmis, kvėpuoji visu kūnu, sugeri kaip kempinė visa tai, kas tave supa, pasisemi patirties (geros ar nelabai), įkvėpimo būsimiems meniniams sprendimams, tada panyri į saviizoliaciją, bet ji (ačiū Dievui) SAVANORIŠKA… Ir tada kuri, kuri… kol prisimeni, jog sriuba pati neišsivirs. 🙂
– Dėkoju už pokalbį.
