Keistoka ta vasara. Dienos gerokai ilgesnės, o laiko kaip trūko, taip trūksta. Štai manasis žiemą visada keldavosi septintą valandą, o dabar – jau šeštą. Girdi, darbo daug. Apie grįžimą namo aš jau ir nekalbu – žinoma, vėluoja, bjaurybė. Kartais net labai…
Kad prasprūsčiau pirma į vonią, dabar keltis turiu jau prieš šešias. (Negaliu pakęsti, jei reikia stypčioti už durų.) Maudausi, plaukus skalauju, paskui juos džiovinu, o kur visokie kremai, losjonai, lūpų dažai… Aš juk – moteris, privalau savimi pasirūpinti. Tiesa, vyras retsykiais pabarbena į duris – duoda signalą paskubėti. „Kad tu nesulauktum“, – sumurmu sau po nosimi ir toliau staipausi prieš veidrodį tol, kol beldimas nebenutyla. Kokie tie vyrai nekantrūs, siaubas! Jokio supratimo, juk grožio procedūroms reikia laiko!
Galop išeinu, palikusi atviras duris. Akies krašteliu pastebiu, kad virtuvėje ant stalo liūdnai vėsta kava. Numoju ranka, pasičiumpu rankinę ir trinkteliu durimis. Tuo pačiu metu sutrinksi ir kaimynės durys. „Labas rytas“, – maloniai nusišypsojęs, pasilabina kaimynas. Jis toks simpatiškas, toks malonus, o svarbiausia – niekada nepamiršta nusišypsoti ir pasisveikinti. Pala, pala – staiga šovė mintis. Juk jis gyvena ketvirtajame aukšte, o išėjo iš mūsų kaimynystėje trečiajame aukšte gyvenančios našlelės. „Visi jie tokie, bjaurybės“, – nusprendžiu ir paspartinu žingsnį. Jau ant laiptų išgirstu susirūpinusį savojo balsą: „Tai ko negėrei kavos?“
Iš tiesų, kodėl aš negėriau kavos? Juk vyras šįryt toks rūpestingas… Tiesa, vakar laiku negrįžo namo… Bet juk iš ryto buvo pasakęs, kad vakarop su kaimynu Jonu pažvejos ir grįš kiek vėliau. Taip ir buvo. Dar partempė porą kilogramų lydekų… O kad visai negrįžtų… Ne, tokio atsitikimo nebuvo. Va, jeigu būtų, tada tai aš jam…
